 |
| Be sienų nuotr./Laipiojimas uolomis |
Vidurdienį karštis įsismarkauja iki keturiasdešimties. Slėniuose žaliuojančius laukus supa uolėti kalnai ir kalvos. Nuo uolų atskilę Puntuko didesnieji broliai neaiškia tvarka išbarstyti laukuose ar lyg kaladėlės sudėlioti vienas ant kito. Žiūriu į didžiuliame riedulyje smailiąja dalimi įsmeigtą obeliską ir nesuprantu, kaip jis laikosi nenuvirtęs. Kas tas milžinas į visas puses išmėtęs savo žaislus? Dabar žaislais naudojasi laipiotojai uolomis. Kojų pirštus stipriai spaudžiantys batai, delnus džiovinanti pudra ir apsauginis matracas, kad po nesėkmingo bandymo krentantis draugas nusileistų minkštai.
 |
| Be sienų nuotr./Humpis - kalvotas ir akmenuotas |
Pakerėtas nežemiško kraštovaizdžio XIV a. Telugu princas Harihararaya dabartiniame Humpyje įkūrė sostinę Vijayanagar. Per kelis šimtus metų, išaugus imperijai,sostinė tapo klestinčiu metropoliu su puse milijono gyventojų ir vienu didžiausių brangakmenių turgumi pasaulyje. Nušluotą galybę mena tūkstančio šventyklų griuvėsiai. Dauguma jų, archeologams prikėlus iš po žemių, nebuvo atitvertos apsauginėmis tvorelėmis ar stiklais ir turistai gali laisvai klaidžioti dairydamiesi po istorines šventoves. „Jų tiesiog per daug, kad visas apsaugotum“,- šypsosi regioninio parko gidas.
 |
| Be sienų nuotr./Draugiška dramblė |
Kiekvieną rytą iš Virupaksha šventyklos lygiai aštuntą valandą vietinė žvaigždė Lakshmi lėtai patraukia upės kryptimi. Trijų tonų gražuolės prisibijanti minia stengiasi laikytis atokiau, o ji pagarbiai nusilenkia praeidama pro kiekvieną šventą skulptūrą. Drąsieji lietuvaičiai prisijungia prie maudynių malonumo ir laimingi lyg maži vaikai glosto ant šono gulinčios dramblės pilvą. Vidinį raudonplaukio neramumą išduoda į ant kranto paliktus daiktus per petį svaidomi žvilgsniai.
 |
| Be sienų nuotr./Beždžionių šeimynėlė |
Pavojų kelia ne kišenvagiai, o šventyklos teritorijoje siaučiančios pilkakailės bezdžionės. Nesibaimindamos žmonių jos iš rankų vagia vaisius, traškučius ar saldumynus. Šukuoseną žiedais pasipuošusi ponia smagiai eina dairydamasi į akmenyje išskobtus ornamentus, kai staiga ant galvos užšokusi raudonveidė plešia šalin gėles. Skliautuose dar aidint moteriškam klyksmui patenkinta vagilė traukia į pavėsį pasislėpusi smaguriauti savo grobiu. Jos greitos, šoklios ir įžūlios, bet tuo pačiu mielos ir draugiškos. Stebi jų šeimyną ir nejučiom susimąstai – teisus buvo ponas Darvinas, ne tokie mes ir skirtingi.
