Saulėlydis Gokarnoje
Gongas. Atsimerkęs regiu blyškią strazdanotą odą, taisyklingus veido bruožus, po vokais pasislėpusias akis, iš po rugių gelsvumo plaukų styrančias elfiškas ausytes ir kiaurai palaidinę šviečiančias stangrias krūtis. Dar vienas „dong“ ir mes vėl susiremiame žvilgsniais.
 |
| Be sienų nuotr./Pilnas atsipūtusių žmonių paplūdimys šalia Gokarnos |
Ant kelių sudėtais delnais atitipena švelnūs pirštų galiukai. Rankomis keliauja įsielektrinusi šiluma, o akys godžiai geria kiekvieną akimirką. Paskutinis gongas, po kurio galima apsikabinti, paspausti ranką ar tiesiog padėkoti partneriui. Nespėjęs pagalvoti, kaip elgsiuosi toliau, jaučiu, kaip svetimos kojos apsiveja klubus, o dvi gyvatės susipina aplink kaklą. Atsidūstu ir giliai kvėpuodamas bandau numalšinti įsisiautėjusią aistrą. Ji atšoka atgal į savo vietą ir tyru šaltu žvilgsniu pasako: „Ačiū, buvo gera. Nieko asmeniško, tiesiog nevaržomas priešingų polių šėlsmas“. Kol ji kalbina ratu susėdusias poras, bandau užčiuopti lyg žaibas tvykstelėjusią įžvalgą, bet susikaupti nepavyksta.Vis dar jaučiu jos kvapą.
 |
| Be sienų nuotr./Su paslaptinga gražuole paplūdimyje |
Sugrįžę į Gokarną atiduoti motociklų netikėtai užtrukome. Ir priežastis ne aukščiau paminėta trylikos rusaičių kompanija, su kuria taip ir nespėjome susipažinti. Organizmą iš pasalų užpuolė virusas ir prasidėjo dar vienos alinančios grumtynės su unitazu. Keturias paras suvalgytas maistas akimirksniu transformuodavosi į vandenį ir neatsiklausęs ar vieta, ar laikas, lyg užtvanką pralaužęs pavasarinis potvynis verždavosi laukan. Rezultate mano draugas prarado dvylika bereikalingų kilogramų, o aš tris, kurių tikrai trūksta.
 |
| Be sienų nuotr./Kartu su jogos mokytoju |
Mūsų susirūpinimą dėl galimos malerijos nuramino jogos mokytojas Dominikas: „tryda ne yda, malerijos jau 30 metų negirdėti, o kūnas pats susitvarkys, tik reikia laiko“. Sunku netikėti žmogumi, kuris būdamas dvylikos sulaužė nosį mamą įžeidusiam šventikui ir buvo ištremtas į berniukų internatą, septyniolikos pradėjo studijas Anglijoje, o trisdešimties valdė tarptautinę kompaniją. Praradęs žmoną ir sudegus namui baigė verslauti, uždirbtą pelną skyrė ligoninių statybai Indijoje, o pats, atsikratęs visų turėtų ryšių ir turtų, ramiai gyvena „chai, chilum, chapati“ stiliumi.
 |
| Be sienų nuotr./Lietuvis Konstantinas |
Ligos siautuly sutikome pirmąjį lietuvaitį. Visagine užaugęs, Kaune išmokęs kalbėti lietuviškai, Anglijoje subrendęs Kostia greitai pavergė mūsų širdis kerinčiu paprastumu. Jogas vidury tamsiausios nakties, kai mėnulio nesimato nei kraštelio, išsitempė mus maudytis vandenyne. Mosikuojant rankomis vanduo švytėjo lyg plaukiotų šimtai diodų ir buvo sunku patikėti, čia tiesa ar saviįtaiga. Gal masinė psichozė. O mano mintys vis dar sukosi apie bevardę šviesiaplaukę, su kuria nepasikeitėme nei žodeliu.
