Apkeliavome vietines įžymybes – mečetes, keleta neįspūdingų senovinių statinių ir turgų. Tabrize, įsikūręs didžiausias pasaulyje dengtas turgus, kuris praeityje buvo vienu iš strategiškai svarbiausių pardavimo centrų šilko kelyje, o 2010 metais UNESCO įtraukė objektą į pasaulio paveldo sąrašą. Didžiausią prekybinio ploto dalį užima persiškų kilimų skyrius, vadinamas „Mozzafarieh“ – nuo milžiniško grindų užkloto už 50 $ iki bronziniuose rėmuose įsprausto venecijos peizažo, kainuojančio 5 000 $. „Išausti kokybišką kilimą užtrunka nuo kelių mėnesių iki kelių metų, prabangus kilimas yra saugi investicija“, - porino draugiškai nusiteikęs pardavėjas, pavaišinęs arbata, chalva ir vietiniais pyragaičiais. Nors kilimų neįsiūlė, pastangos sveikintinos, nes gerą valandą buvo gundomi vieninteliai mieste esantys turistai.
 |
| Be Sienų nuotr./Tabrizo turguje |
Mes – kaip baltos varnos – gatvėje žmonės spokso, o drąsiausi paprašo nusifotografuoti. Patys irgi dairomės ir negalime atsistebėti kultūriniais skirtumais. Autobusu važiuojame atskirti, vyrai sėdi priekyje, moterys gale. Pagal įstatymus jos privalo ryšėti skaras, tad vienos tiesiog slepia plaukus, o kitos apsigobusios paklodės dydžio pledais. Ne tokios jos kuklios, kaip atrodo iš pradžių, nes ir akimis šaudo ir šypsenas dovanoja. Ilgiau įsižiurėjus, akį rėžia makiažo perteklius ir keistai panašios rytų genofondui per siauros į viršų riestos nosytės, kas antra mergina pasidariusi plastinę nosies dailinimo operaciją.
 |
| Be Sienų nuotr./Prie laikraščių |
Valgydami iraniečiai sukemša kibirą ryžių, dažniausiai pagardintų razinomis, vieninteliai stalo įrankiai – šaukštas ir šakutė, o pietūs dviems žmonėms atsieina vidutiniškai 12 Lt. Gardžiai verda nacionalines sriubas Āsh ir Obgush ir kepa gausybę įvairiausių saldumynų.
Vienoje kepyklėlių susipažinome su 60-mečiu savininku, kuris prieš dešimtmetį nenorom grįžo iš JAV. „Išvažiavau studijuoti ir likau gyventi Amerikoje. Tėvui mirus, teko perimti šeimos verslą. Labiausiai nenorėjo grįžti sūnus, o aš tiesiog susitaikiau su likimu. Nors laikai neramūs, kitą mėnesį planuoju atidaryti naują kepyklą ir išplėsti verslą dvigubai. Dolerio vertė per metus išaugo trigubai, valdžia nesusitvarko su ekonomine situacija, bet mes, iraniečiai – žmonės kovotojai – ištversime sunkmetį ir, tikiuosi, pakeisime valdžią“.
 |
| Be Sienų nuotr./Iš JAV sugrįžęs iranietis |
Stipraus saito su miestu nesukūrę po dviejų dienų naktiniu autobusu sprukome į sostinę – Teheraną, kur mūsų laukė kelionėje ir kasdienybėje retai sutinkama prabanga. Pirmą kartą apsistojome ne pas prakutusius studenčiokus ar suaugusių gyvenimą pradedančius jaunuolius, o pasiturinčioje prieš revoliuciją įtakingoje teheraniečių šeimoje.
