Norėdami pakrauti adrenalino išsiilgusį organizmą, saloje išsinuomojome kalnų dviračius ir išbandėme kalnuotas bekeles. Neturėjome šalmų ir įgūdžių, tad angelo sargo per daug neerzinome, atsipirkome vienu kūlversčiu ir suplėšytom kelnėm.
Gražiausioje Buyukuda vietoje, salos centre ant kalno viršūnės, trūnija didžiausias medinis pastatas Europoje. 20 tūkstančių kvadratinių metrų turėjo būti skirti kazino ir viešbučiui. 1903 m. Sultonui nedavus leidimo, rūmai pusamžį veikė kaip milžiniški vaikų namai. „Geriausiais“ metais Rum Orphanage suteikė prieglobstį daugiau nei tūkstančiui berniukų.
Sutemus grįžome atgal į miestą, kur mūsų laukė antradienį sutikto draugo Azad ekskursija. Žvalgėmės po vieną prabangiausių Stambulo rajonų – Bebek‘ą. Smalsumo genami patikrinome kainas restoranuose, bet taip ir nedrįsome trise investuoti 500 TL (750 Lt) į pilvo malonumus. Grįžome prie kebabų dietos, o pasisotinę gardžiavomės Starbucks kava. Kodėl Bebek’o Starbucks’e ? Nes iš terasos galima drąsiai įmerkti kojas į Bosforo sąsiaurio vandenis.
Pagaliau pakibinome merginas. Per valandą du kartus persėdusios, jos užėmė gretimą staliuką ir maloniai kikeno. Apsikeitėme šypsenom ir priėmėme neverbalinį kvietimą. Stambulo universiteto teisės ir medicinos antrakursės angliškai kalbėjo sunkiai, į asmeniškesnius klausimus reagavo nejaukia tyla, o paklaustos, kodėl nenešioja skarų, tiesiog įsižeidė. Taip ir neįvaldę bendravimo su turkėmis vingrybių, skubėjome į prieš pusvalandį išvažiavusį paskutinį autobusą.
Ieškodami kelio namo arba atrodėme kaip pasiklydę šuniukai arba turkai išskirtinai draugiški ir paslaugūs žmonės – vienas pavežė taksi, kitas – paaiškino kokiu autobusu važiuoti, trečias sutarė, kad taksi mokėtume vietiniais įkainiais.Trečiasis pasitaikė Turkijos nardų čempionas, žadėjo rytoj pamokyti žaisti. Internete įdėjome skelbimą – keičiame kišeninius šachmatus į nardus.
