Mezginius pardavinėjančiai moteriškei vienos kupiūros negana – ji griežtai reikalauja pridėti porelę lakūnų. Malkovičius
 |
| Johnas Malkovichius |
supranta, kad pardavėja taip paprastai nenusileis, tad traukia kozirį, kuriuo šiaip nemėgsta naudotis – nusiima plikę slepiančią beretę, akinius nuo saulės, nutaiso sodrų balsą ir žvelgdamas tiesiai į akis taria: „My name is John. What‘s yours? I‘d like to bring some souvenir to my wife from Lithuania?“(Mano vardas Johnas. Koks jūsų? Norėčiau parvežti žmonai suvenyrų iš Lietuvos).
Po šio manevro prekiautojai dažniausiai atsisako imti pinigus ir apipila aktorių dovanomis jam ir žmonai, tačiau šįkart viskas kitaip. Rodydama sidabru spindinčią šypseną, akivaizdžiai rusakalbė pardavėja atsisako leistis į derybas. Malkovičius pabando triuką su keletu kitų prekiautojų ir jų abejingumas garsenybės šlovei tampa toks nesuvokiamai erzinantis, kad aktoriui pirmąkart per kelis pastaruosius dešimtmečius kyla noras padalinti autografų gerbėjams.
Jis atsistoja Rotušės aikštės viduryje ir gaudo praeivių žvilgsnius, laukdamas, kol kas nors prieis. Vilniečiai šypsosi, keletas pasisveikina galvos linktelėjimu, tačiau niekas neprieina. „Geras, – stebisi aktorius, – čia galėčiau ramiai gyventi“.
Iranas – priešingybė Lietuvai
„Irane užsieniečiui ramiai gyventi neįmanoma – susilauki tiek dėmesio, kad į viešumą eiti nesinori. Žmonės labai draugiški, šypsosi, stengiasi bendrauti, padėti ir t.t., tačiau po savaitės visas tas lietuviui sunkiai suvokiamas svetingumas ir mandagumas pradeda įgristi. O jei dar esi blondinas, kaip aš, tai kur beeitum tave sekios būrys „draugų“, – pasakoja nedideliame Marsharo miestelyje, Turkijos pasienyje, žaidžiantis krepšininkas Povilas Čiukinas.
Visas 20 Irane praleistų dienų „gręžiau“ kiekvieną sutiktąjį klausinėdamas apie politiką, ekonomiką, istoriją, žmonių santykius, problemas, perspektyvas ir įsitikinau, kad tai nėra pati geriausia šalis gyventi. Tačiau kelionės metu galėjau džiaugtis vakarietiškame pasaulyje įprastomis garsenybių privilegijomis ir, visų svarbiausia, supratau, kad būtent DABAR yra tinkamiausias metas keliauti į Iraną. „Be sienų“ kasdieniai nuotykiai aprašyti bendrakeleivio Andriaus dienoraščiuose, o aš pabandysiu pakeisti Jūsų artėjančių atostogų planus. Visi į Iraną!
Svetingiausia tauta pasaulyje
Prieš penkerius metus pirmąkart lankydamasis Gruzijoje įsimylėjau šalį ir žmones. Stebino jų draugiškumas, paslaugumas, nuoširdus domėjimasis tavimi ir tavo šeima. Tada pirmąkart išgirdau, kad svečias – „dievo dovana“. Visiems gyriau gruzinų svetingumą ir raginau ten keliauti, kol šalis nespėjo tapti turistine – Sakaašvilis nepristatė austriškų kalnų namelių Mestijoje ir nenusėjo pakrantės viešbučiais, o vietiniai nepradėjo žiūrėti į keliauninkus, kaip į pinigų maišus. Apsilankęs po keleto metų įsitikinau, kad Gruzija, vis dar autentiška ir nuostabi, juda būtent ta kryptimi.
Aplankęs Armėniją, Azerbaidžaną, Afganistaną ir Turkiją maniau, kad žinau, kas yra svetingumas. Tačiau trys savaitės Irane privertė iš esmės pakeisti šio žodžio suvokimą tiek protu, tiek jausmais.
 |
| Su kraujo broliu Giko |
Vaikštinėjame didžiausiame šalies turgamiestyje (visų Irano miestų centras yra bazaras) Tabrize. Dvi paras važiavusiu traukiniu iš Ankaros atvykome tik vakar, tad šiandien, niekur neskubėdami, slampinėjame miesto gatvėmis stebėdami pasikeitusią aplinką – gerokai vargingesnę nei vakarų Turkijos miestai. Bandome priprasti, kad mus nuolat stebi kelios dešimtys porų akių. Jos visos šypsosi ir žvelgia draugiškai, tačiau jautiesi lyg kupranugaris Ramonų kaimo fermoje. Kiekvienas tavo judesys, mimika, žodis ne tik fiksuojami, bet ir sukelia reakciją stebėtojų elgesyje. Tik teigiamą.
„Hello my friend. Where are you from? (Iš kur jūs, draugai?)“, – užkalbina ketveriukė jaunuolių. Patenkinti savo drąsa vyrukai bendromis pastangomis sukrapšto tuziną angliškų žodžių ir išsiaiškina, kas mes per vieni, papasakoja apie save ir pasiūlo dienos programą: ekskursiją po miestą, pietus ir pramogas.
Lietuviškai įtarūs nusprendžiame, kad spendžiami spąstai, kurių tikslas ištuštinti mūsų pinigines, tačiau ryžtamės priimti pasiūlymą ir „dėti į kulnis“ tada, kai reikės susimokėti. Pasivaikščiojimo metu ketveriukė iš paskutiniųjų stengiasi papasakoti apie miestą ir jo istoriją – pritrūkę žodžio kreipiasi į praeivius, gestikuliuoja, rodo užrašus.
Apleisti istoriniai paminklai Tabrize įspūdžio nedaro, tačiau negalime atsižavėti teigiama naujųjų draugų nuotaika ir neblėstančia energija. Jie apipila pasiūlymais, ką veikti toliau – nuo jų gimtojo miestelio aplankymo iki pasivažinėjimo kartingais – ir vedasi pietų. Prikirtę tradicinės „obgush“ sriubos jau ruošiamės atsiskaityti ir išsiaiškinę, kad kainos juokingai mažos, pavaišinti geradarius. Tik staiga, pasinaudoję popietiniu mieguistumu, du vyrukai čiumpa ir užlaužia rankas, trečiasis kūnu dengia priėjimą prie žmogaus priimančio pinigus. Ketvirtasis jaunuolis sumoka už pietus ir gniaužtai atsipalaiduoja. Tada jau mes šokame pirmyn, kišdami pinigus, tačiau vaišintojas tvirtai laiko rankas kišenėse, šypsosi iki ausų ir kartoja: „No, no, no. You are my friend. Next time you pay. (Ne, ne, ne. Jūs – draugai. Kitą kartą mokėsite jūs)“. Visi suprantame, kad kito karto nebus, tad esame pritrenkti, kad sunkiai besiverčiantys jaunuoliai (papasakojo apie savo varganai kaime gyvenančias šeimas) taip primygtinai nori mus pavaišinti.
 |
| Be Sienų nuotr./Užkandinė ir sendaikčių parduotuvė |
Ši situacija – viena iš daugelio, kai iraniečiai norėjo pamaloninti. Atvykusius vėlų vakarą į Shirazo autobusų stotį, pasimetusius ir stovinčius lietuje, priglaudė porelė, kurie planavo tik bilietus nusipirkti. Kitą rytą ieškojome interneto ir mums savo darbo stalą užleido kosmetikos importuotojas. Vėliau vyriškis nusprendė pasiimti laisvą dieną ir automobiliu nuvežti į už 40 km esantį Persepolį. Grįžus laukė vakarienė prabangiame restorane, už kurią vėl ruošėsi mokėti geradaris, tačiau jau turėjome patirties ir pinigus įkišome jėga.
Kaskart, kai turėjome piniginių santykių su vietiniais, jautėme, kad nori apsukti. Mūsų naudai. Teko gerokai padirbėti su savo nuostatomis ir vertybių sistema, kol pramokom nesijausti skolingi, kai mus vaišina, apnakvindina, aukoja savo laiką. Užtruko, kol supratome, kaip veikia „ta‘arof“ – nerašyta elgesio taisyklė.
 |
| Be Sienų nuotr./Pietūs sendaikčių parduotuvėje |
Esfahano turguje išrenku rankų darbo staltiesę mamai ir klausiu kiek kainuoja. „Ghabeli nadari (nieko tokio)“, – sako pardavėjas ir toliau užsiiminėja savo reikalais. Kelis kartus pakartoju klausimą, o jis vis: „Ok, ok, you don‘t have to pay (Nereikia mokėti)“. Po ketvirto pasiteiravimo galų gale pasako sumą, kuri gerokai didesnė už planuotą mokėti, ir dabar jau aš keistoje situacijoje – nenorėjau imti dykai, o dabar pradėsiu derėtis?
„Ta‘arof“ – veikiau ne standartinis mandagumas, o atidumas kito žmogaus padėčiai. Šis paprotys, nepriklausomai nuo padėties ir turtų, leidžia kiekvienam būti maloniam ir vaišingam, net tada, kai apipilti malonėmis nėra galimybių. Todėl bet kokioje situacijoje, gavus pasiūlymą, būtina kelis kartus atsisakyti ir tik iš trečio-ketvirto karto sutikti.
 |
| Be sienų nuotr./Paslaugūs Širazo verslininkai |
Iš 20 dienų, tik 4-ias nakvojome viešbučiuose – tada, kai norėjome pailsėti nuo intensyvaus bendravimo su šeimininkais ir padirbėti. Visos kitos nakvynės atsirado pakeliui – žmonės, sutikti gatvėse ir autobusuose, kvietė pas save ir ieškojo giminaičių bei draugų vietose, kurias tik planavome aplankyti. Kaskart namų šeimininkai versdavosi per galvą, rūpindamiesi mūsų lovų patogumu, maitinimu, pramogomis ir transportu.
Vienas, kaip Aleksndras Makedonietis užkariavęs miestą
Nuo neatmenamų laikų šioje žemėje „svečiavosi“ graikai, mongolai, turkai seldžiukai ir arabai, tad vietiniams reikėjo išmokti pabūti dviveidžiais ir pamaloninti atvykėlius. Bet pastaraisiais metais šio fenomeno pagrindinė priežastis yra kita.
Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai piešia šalį, kurioje gyvena vėliavas deginantys islamo ekstremistai, konstruojamas branduolinis ginklas ir veisiasi teroristai. Būtent dėl to užsieniečiai į Iraną nevyksta. Vasario mėnesį, kai oras keliauti pasitaikė idealus, nepavyko sutikti nei vieno turisto iš Vakarų. Būtent dėl to vietiniai ant rankų nešioja kiekvieną atvykėlį ir, apipildami malonėmis, nejučia paverčia šalies ambasadoriumi.
 |
| Be sienų nuotr./Ant Persepolio miesto didingų liekanų |
Lengvai kopiu nestačiais žirgams pritaikytais laiptais į legendinę imperijos sostinę Persepolį ir, pasiekęs vartus, žvelgiu į rūmus. Daugiau nei prieš du tūkstantmečius šioje vietoje stovėjo Aleksandras Makedonietis ir stebėjo šimtus prieš jį parklupusių Persijos didikų, maldaujančių pasigailėti.
Iš architektūros stebuklų liko nedaug, tačiau galiu įsivaizduoti tai, ką matė didysis užkariautojas. Galiu, nes tvyro ta pati tyla, kaip tą momentą, kai klestintis miestas laukė Makedoniečio sprendimo – sugriauti ar pasigailėti. Su bičiuliu esame vieninteliai užsieniečiai bene įspūdingiausiame Irano istoriniame mieste, o suskaičiavęs kelis vietinius turistus ir porą apsauginių su šunimis, negausi daugiau dešimties gyvų būtybių visoje teritorijoje. Kad apžiūrėtum Romos Koliziejų turi slinkti kartu su tūkstančiais nesibaigiančioje eilėje ir dėl grotų bei apsauginių užtvarų vis tiek nepajusi jokios autentiškos dvasios. O čia – visas Persepolis tik tau vienam! Kaip manot, ar yra dar tokių civilizacijų paminklų pasaulyje? Jei taip, pasidalinkit.
Irano turtai ir gėrybės
Tiems, kurie susidomėjo ir pradėjo galvoti, kad aplankyti Iraną būtų nebloga mintis leiskite pasakyti dar daugiau: maistas natūralus, gurmaniškai skanus ir tinkamas lietuviškam skrandžiui (persiški ledai!), maršrutų įvairovė nuo žygių į kalnus iki keliavimo kupranugariais dykumoje, sėslesniam poilsiui – gyvenimas viduramžių ritmu vakarų kaimuose, slidinėjimas Alborz kalnuose arba maudynės Persijos įlankoje. O kur dar persiški kilimai, siuviniai, drabužiai, papuošalai, graviruotas sidabras ir dvasingi dailininkų šedevrai...
 |
| Be sienų nuotr./Kas galėjo pagalvoti, kad smagiausia pramoga Irane - slidinėjimas |
Ir viskas – už net lietuviui varguoliui juokingą kainą, kuri vis gerėja – Irano rialas per trijų savaičių viešnagę nuvertėjo 15 proc. (tendencija tęsis neilgai, nes vyriausybė planuoja keisti valiutą).
 |
| Be Sienų nuotr./Naqshe-e Jahan aikštė |
Atlapaširdžiai iraniečiai yra smaugiami prieš trejus dešimtmečius, po revoliucijos, į valdžią atėjusių Islamo ekstremistų. Išsilavinusi tauta jaučiasi bejėgė prieš „senius su spurgom ant galvų“ – 2009-aisiais kilusi „Žalioji revoliucija“, kai į gatves išėjo milijonai protestuotojų, buvo nuslopinta šūviais tiesiai į minią ir tūkstantiniais areštais iki gyvos galvos. Šlovinga istorija besididžiuojanti šalis, kurios ekonominis potencialas milžiniškas, turi tenkintis atstumtosios vaidmeniu net musulmoniškame pasaulyje. Šalies vadovai skurdina šalį ir yra nekenčiami, o visi sutiktieji kalba apie būtinas reformas. Tačiau šias liūdnas istorijas reikia išklausyti gyvai ir taip atsidėkoti už šeimininkų svetingumą. Visa laimė, kad sunki padėtis šalies viduje keliautojų neliečia ir žmonėms, sugebantiems atsiriboti nuo peršamos Irano reputacijos, net yra naudinga.
 |
| Be Sienų nuotr./Šiitų maldos |
Irano keistenybės:
Trumpalaikė santuoka. Imanas yra tradicinių pažiūrų šeimos atstovas ir jam, vos sulaukus pilnametystės, buvo išrinkta nuotaka. „Ji pati gražiausia iš visos didžiulės giminės, daugiau nei 500 žmonių. Būsiu labai laimingas, kai ją vesiu. Turiu uždirbti daug pinigų ir susikurti gerą vardą, kad merginos tėvai atiduotų ją be problemų,“ – išsišiepęs pasakoja sužadėtinis.
 |
| Be Sienų nuotr./Tilto viduje |
Viskas būtų gražu ir aišku, jei ne aplinkybė, kad Imanas yra oficialiai susituokęs. Tiesa – tik ateinantiems dvejiems metams. Irane priešingos lyties jaunuolių draugystė iki vestuvių neegzistuoja. Tai laikoma nusižengimu religinėms nuostatoms. Laiką kartu leidžiančią porelę bet kada gali suimti „dorovės“ policija ir tada gelbėja tik tėvų ryšiai.
„Iki vestuvių su šeimos išrinktąja būsiu vedęs Aishą. Turime savivaldybės išduotą dokumentą, kad esame vyras ir žmona, todėl viešumoje galime apsikabinti ir bučiuotis. Mylėtis taip pat galime, tačiau tradiciniu būdu to nedarome. Kad po mūsų santuokos Aisha galėtų vėl ištekėti, ji turi būti nekalta“, – aiškina Imanas. Laikinai santuokai reikia palaiminimo, o ją duoda ne visų merginų tėvai. Tokius kontraktus, sudarinėja ir vedę vyrai, norintys pasidžiaugti kitos moters draugija.
Moterys viešajame transporte yra atskirtos. Ir, šiukštu, negali vyrui paduoti rankos.
 |
| Be sienų nuotr./Omido namuose |
Avies galva pusryčiams. Kartą mano garbei buvo patiektas delikatesas, kurį šventinėmis dienomis Irano gyventojai valgo pusryčiams – virta avies galva ir kojos. Su pasimėgavimu prarijau akį, suvalgiau šaukštą smegenų ir kąsnis užstrigo tik tada, kai tarp dantų pakliuvo neįtikėtinai riebi ir plaukuota pakaklė.
 |
| Be Sienų nuotr./Iraniečių tradicinė treniruotė |
Zurhune. Tradicinis iraniečių treniruotė, susidedanti iš muzikos, dainavimo, maldos, meditacijos, šokio, fizinių pratimų, bei žongliravimo svoriais.
Pabaigai.
Jei Jūsų ryškiausi kelionių įspūdžiai yra apie tas aplankytas vietas ir sutiktus žmones, kurie nustebina, Jums būtina aplankyti Iraną. Jei Rytai per toli, o Vakarų šalys nebeįdomios, Jums reikia skrydžio į Tehernaną. Ir nesijaudinkite, prie dėmesio priprantama.
Daugiau „Be sienų“ naujienų galite rasti jų Facebook puslapyje.
