Šiandien pirmasis pasimatymas su Everestu, bet kad jį pamatytume turime į 5360 m. aukštį užsiropšti anksčiau nei ten sugūžės visą romantiką gadinantys debesys.
Po trijų valandų kilimo pasiekus penkių kilometrų aukštį prasideda tikrasis išbandymas. Kas penkis žingsnius kūnas prašo pailsėti, pulsas groja mušamaisiais, išretėjusiu oru nepatenkinti plaučiai signalizuoja apie deguonies stygių. Per greitai pakilome ir organizmas nespėjo aklimatizuotis. Jaučiu, kad nebėra jėgų eiti viršun, bet leistis žemyn neleidžia nykstantys savigarbos likučiai. Bejėgystė sukelia pyktį, mintys keikiasi. Stabdau savidestrukciją ir pradedu vidinį palaikomąjį dialogą.
 |
| Be sienų nuotr./Pradėję kopti dar nesupratome, kas mūsų laukia |
Sunkiausiais momentais kartoju mantrą: „Kiekvienas žingsnelis į mano taupyklę“. Suprantu, kad paslydęs nugarmėčiau bedugnėn. Nestabčiodamas nykštuko žingsniais šliaužiu į priekį. Žodis „sunku“ įgyja naują prasmę, o pasiekus viršūnę ašaros rieda neklausiusios leidimo. Norėčiau sakyti, kad kaltas kerintis vaizdas, nes laimėjome lenktynes su debesimis. Bet čia kažkas daugiau – įveiktas silpnumas, praplėstos galimybių ribos, pasikeitęs „kas aš esu“ suvokimas. Už valandos pasirodo Berta. Netarusi nė žodžio krinta ant žemės ir verkia. Apsikabinęs jaučiu vėl drėkstančias akis. Suprantu, apie ką jos ašaros.
 |
| Be sienų nuotr./Iki neįmanoma tik dar keli žingsniai |
Paulius lieka eiti su Berta, o aš skubu į Gokyo užimti kambarį nakvynei. Nuo viršūnės mačiau, kad kaimelis apačioje prie ežero ir takui sukantis į viršų nutariu kirsti kampą. Nematydamas, kuo baigsis pasislidinėjimas, atsisėdęs ant užpakalio pasileidžiu snieguotu šlaitu žemyn. Mano laimei, už dešimties metrų kojos įstringa pusnin ir veidu tėškiuosi į apledėjusį akmenį. Išlendu iš puraus sniego ir atsisėdęs ant skriaudiko išsikratau batus. Žvelgiu žemyn ir matau, kad dar šiek tiek pačiuožęs būčiau smagiai nudardėjęs nuo užšalusio krioklio. Dešinėje uola, į viršų per statu, apačioje minėtas skardis. Kairėje – ledas, sniegas, akmenys. Girdžiu, kaip po apgaulingu paviršiumi teka vanduo. Vienintelis kelias išsigelbėti – bristi per iki juosmens klampinančias pusnis ir tikėtis neįkristi į nematomą upelį. Pusę valandos ropoju, kapstausi ir vėl grimstu gilyn. Kiaurai peršlapęs pasiekiu saugią erdvę ir pasižadu kalnuose nebegudrauti. Išsigandę vietiniai trilerio žiūrovai pradeda juoktis. Guliu ant žemės, šnopuoju ir jaučiu, kaip dreba adrenalino persisotinęs kūnas.
Norėdamas susitaikyti su nukankintu organizmu vakarienės metu užsisakau milžinišką jako kepsnį. Ryžių, makaronų ir bulvių kontekste jis atrodo geriau nei „Fabų“ steikas. Prie stalo esame tryse, bet visi paskendę savo apmąstymuose. Bandau suprasti lyg žaibas tvieskusias įžvalgas. Suvokiu, kad pasikeitė iki kaulų smegenų įsisenėjęs savęs suvokimas, jog esu silpna, trapi, nuo kitų priklausoma būtybė. Šiandien jaučiausi stiprus, valingas ir kūną užplūdo pilnatvės jausmas. Įveikiau menkavertiškumą ir šio jausmo niekada nenoriu pamiršti.
 |
| Be sienų nuotr./Akmenuotas Ngozumba ledynas |
Rytojaus dieną išeiname į lengvą keturių valandų pasivaikščiojimą per Ngozumba ledyną. Mėnulio slėnyje tirpstančius kalnus dengia išblaškyti akmenys. Užšalusių ežerų pakrantėse už varveklių grotų slepiasi paslaptingos olos. Surrealistiniame pilkame fone trūksta tik skraidančių lėkščių ir didžiagalvių žmogeliukų. Dragnage nakvojame 4700 metrų aukštyje ir čirškiant paryčių žadintuvui Berta mirusiu balsu girgžda: „Dar nebuvau užmigusi. Būkite geri, nukirskite mano kvadratinę galvą arba paduokite durų rankeną.“ Prasidėjo aukščio liga.
