Nuryju gerklėje užstrigusį gumulą ir jaučiu, kaip drebančiomis galūnėmis vėl pradeda tekėti kraujas. Tramdydamas šokinėjantį kvėpavimą pabėgu nuo panikos ir gavęs naują pasiūlymą nedvejoju: „Gal pabaigai šiek tiek adrenalino, mano aistra akrobatika?“. Pasvyrame horizontaliai žemės paviršiaus ir lyg vilkelis sukdamiesi ratu lekiame į žaliąjį Pokharos ežerą.
Švelniai pastatome kojas ir žengę kelis žingsnius sustojame, parašiutas lėtai gulasi ant žolės. Padėkoju Chrisui už išsaugotą gyvybę, o jis jau pakuojasi naujam skrydžiui. „Laukia šešiadešimtmetė amerikietė sverianti gerokai virš šimto, tai akrobatikos nebus, bet bus arbatpinigių“, – gudriai šypteli pilotas. Mano biudžete arbatpinigiams nėra vietos, sunkiai įsiteko ir 100 $ už skrydį, bet negaila nė rupijos.
 |
| Be sienų nuotr./Tikras baikeris |
Sėdu ant sidabrinio čioperiuko, užsidengiu veidą kauke ir pasislėpęs už oranžinių akinių skrieju nepaleisdamas iš veido šypsenos. Spidometrui pasiekus 110, variklis atsimuša į ribotuvą, bet Nepalo keliams greičio daugiau nei reikia. Priartėjame prie posūkį aštriai rėžiančio autobuso ir matau kaip Roko galinė padanga pradeda klykti ir juodai dažyti asfaltą. Jis pakilęs gaudo čiuožiančio motociklo lygsvarą ir sugeba saugiai sustoti kelkraštyje. Raudonyje paskendęs prakaito lašiukais nusėtas veidas atrodo tuoj sprogs, jei ausyse neatsidarys garų reguliatoriai. „Gerai, kad nesirėžei į autobusą“, – bandau įžvelgti teigiamą reikalo pusę. „Jo, bet mocą vėl reikės taisyti“, – sugedusiai Yamahai priekaištauja Rokas.
 |
| Be sienų nuotr./Motociklininkų komanda |
Stumiamės ieškodami mechanikų. Ketiname užversti juos darbais, nes reikia pakeisti pirmą dieną nulaužtas Bertos apsaugas, Roko užsikirtusią grandinę, Pauliaus veidrodėlį, posūkį ir priekinę šakę arba bent pareguliuoti į šoną žvelgiantį vairą. Negalingi motociklai mus apsaugojo nuo didesnių nelaimių, bet nesklandumų neišvengėme. Kaip gyvatė besirangančiuose kalnų takeliuose išmokome vartyti motociklus ant šono ir mėgavomės įsivaizduojamų lenktynių dvasia. Įsibėgėjančią riziką pristabdė Pauliaus incidentas. Per greitai išlėkęs iš posūkio jis priešpriešais sutiko dvi kelią užėmusias mašinas. Viename kelkraštyje mūkė karvutė, o kitame svetingai laukė akmenų prikrauta statinė. „Karvė juk minkščiau“, – aiškinome suklydusiam draugui. „Žinau, bet labai nenorėjau išsipurvinti (be to statinė tyliau skundžiasi)“, – guodėsi apsibrozdinęs nelaimėlis.
 |
| Be sienų nuotr./Užsipilant benzino |
Šakės pakeisti nepavyko, bet avarijų įkalčius paslėpėme. Gražindami motociklus užsipuolėme pardavėją dėl du kartus sugedusios Yamahos. Kankinamas kaltės jausmo jis net neapžiūrėjo apgadintos technikos. Tik užvedė variklius, pasidžiaugė benzino likučiais ir dar kartelį atsiprašė. Kaltė perbėgo į mūsų pusę, bet į eterį neprasprūdo. Buvo tyliai užkasta blogų darbų dėžutėje.
 |
| Be sienų nuotr./Siaurais Himalajų keliais |
Prieš miegą po ilgo laiko sudedu rankas ir padėkoju už dieną. Važiuodamas tarp dviejų didžiausių Nepalo miestų padariau klaidą. Lenkdamas vieną po kito besivelkančius sunkvežimius praradau realybės jausmą. Nekreipiau dėmesio, kad nesimato, kas vyksta priekyje, kur vingiuoja asfaltas. Dar dabar regiu incidentą. Artėju prie dviejų į „Kamaz“ savivarčius panašių sunkiasvorių. Nestabdydamas lenkiu. Paskutinysis sunkvežimis nusprendžia lenkti pirmąjį. Didelė juoda padanga pastoja mano kelią. Kūnas reaguoja automatiškai – pasilenkiu ir pasvirus motociklui susiglaudusios padangos šlykščiai nusikrenkščia. Nusispjaunu ir drebėdamas judu tolyn. Svajonė grįžus įsigyti motociklą, nedingo nė akimirkai.
