 |
| Bertos Tilmantaitės/15min.lt nuotr./Komandos susitikimas Katmandu. Ole Mose Nielsenas (Danija) |
Šalimais prisėda kaire koja šlubas kuklus šviesiaplaukis žydraakis danas. Dar pernai Ole nemokėjo plaukti bei neturėjo dviračio. Šiemet vyrukas perplaukė Gibraltaro sąsiaurį, dviračiu apvažiavo Titikakos ežerą ir nubėgo septynis maratonus septyniuose žemynuose per septynias dienas. Klausiu, ar buvo sunku, pats suvokdamas klausimo kvailumą, o jis maloniai atsako: „Padariau keletą naujoko klaidų – skrydyje nedavė maisto, tad teko bėgti nevalgius, kojos ištino ir reikėjo gauti didesnius batus, galiausiai San Franciske parkritau ir skilo blauzdikaulis.“
Žvelgiu į nešiojamą kompiuterį ir alaus bokalą apsikabinusį Ole ir nesuprantu. Vizualiai jis neatrodo nei raumenų kalnas, nei žmogus-mašina. Ką jis turi? Stiprią širdį, tvirtą asmenybę, aukštą pakantumo slenkstį, didelius kiaušinius, o gal supermeno kostiumą spintoje?
Kaip mes eiliniai lietuvaičiai atsidūrėme tarp šių antžmogių? Kol kartu su Pauliumi devynias valandas dardėjome nuo Indijos sienos iki Katmandu susitikti su Berta, ji leido laiką „Altitude Junkies“ kompanijoje. Tad vos tik susitikę keliavome gerti alaus su lietuve Edita Nichols ir jos šauniąja komanda. Tikimės, kad viskas pasiseks gerai ir ji bus pirmąja lietuvaite moterimi įkopusia į aukščiausią pasaulio viršukalnę.
 |
| Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Prieš išvykstant iš Katmandu: Edita su 15min.lt projekto „Be sienų“ nariais Berta ir Andriumi |
Ji pasitiko lyg mama ar vyresnė sesė, apipylė mus rūpesčiu, atvirai ir nuoširdžiai dalinosi savo istorija. „Nors iš tėvynės išvykau senokai, širdyje visą gyvenimą būsiu lietuvė“, – anglišku prieskoniu pagardinta lietuvių kalba pasakojo trispalvę į viršūnę besinešanti alpinistė. „Žmonės dažnai nesupranta, ko aš ropščiuosi į tuos kalnus, o aš nesuprantu, ko nesiropšti? Darbas, namai, šeima – tai svarbu, bet gyvenimui reikia prieskonių, iššūkių“. Visą jos kelionę galima sekti „Pasaulio kišenėje“ rubrikoje „Editos žygis į Everestą“.
Įkvėpti kalnų užkariautojų ir paraginti Editos, nusprendėme, kad ir mums metas išbandymams. Susiruošėme į trijų savaičių žygį pėsčiomis iš Shivalaya į Everesto bazinę stovyklą. Iš arti pasižiūrėti, kaip atrodo mitais apipintas pasaulio stogas. Nusipirkome žemėlapį, 120 „Snickers“ šokoladukų ir 200 vandenį valančių tablečių.
 |
| Be sienų nuotr./Jei nebus maisto, griaušime „Snickers“ |
Ankstyvas rytas, stoviu Katmandu turizmo centre. Apie vakarykštį pasisėdėjimą su „nerealiaisiais“ vis dar primena ūžesys galvoje ir per miglą žvelgiančios akys. Pildau žygio leidimui gauti reikalingą formą, kuri gąsdina ir priekaištingai klausia: „Kas jūsų gidas? Į ką kreiptis ištikus nelaimei? Koks draudimo poliso numeris?“. Gido nusprendėme neimti, draudimo neturiu, o nelaimės skambučio įsivaizduoti nenoriu, tad laukai lieka tušti. Visgi grįžęs į viešbutį parašau laišką artimiesiems primindamas, kad juos myliu ir pasiilgau.
