Staiga regiu kaip žavusis veidas pradeda žaliuoti ir riteriškai siūlausi surasti išeitį. Vos tik plastikinis išsigelbėjimo planas pasiekia nebe tokią žavią žydaitę, su trenksmu laukan išsiveržia jūros liga. Mūsų abiejų kelnių, kuprinių ir sėdynių nelaimei – maišelis kiauras. Likusias penkias valandas važiuojame beveik tylėdami ir smagaus flirto nelikę nė kvapo.
Pirmoji diena išsyk pasiūlo palypėti kilometrą į viršų. Užsimetu penkiolikos kilogramų naštą ir žingsnis po žingsnio kylu aukštyn. Susidūrus su sunkumais mintys priekaištauja: „Kokio bieso aš čia įsivėliau, kuprinė sunki, kalnas status, oras šaltas ir, kodėl aplinkui ne smėlis, saulė, pusnuogiai kūnai ir bangos?“.
Prasideda neurotiški neišsprendžiamų klausimų apmąstymai: „Ką daryti su studijomis, karjera, moterimis?“. Nuotaikai pasiekus dugną stabteliu atsikvėpti prie gaivinančio ošimo. Nuo žiedų naštos svyrančiose medžių šakose naują meilės romaną rezga neregėtas giesmininkas. Iš užsilikusio ledo gniaužtų sprunka šniokščiantis upelis-krioklys. Vėjo išsigandę debesys iš nelaisvės paleido saulę ir sušilęs oras persismelkė pušų spygliais. Vos nepražiopsojau akimirkos. Kompulsinis įprotis galvoti, trukdo pabūti čia ir dabar.
 |
| Be sienų nuotr./Mažiau galvoti – sveika |
Stabtelime pailsėti, pirmą kartą išvydę snieguotas viršukalnes. Pro šalį traukia septyni ilgokai šiame pasaulyje gyvenantys žygeiviai. Vienas prieina arčiau ir globėjiškai padrąsina: „Šaunuoliai, kad pasirinkote kalnus, tik neskubėkite. Geriau lėtai, bet užtikrintai“. Žvelgiu į mielą akiniuotą veidą, blizgantį viršugalvį, liesą buvusio atleto kūną ir netyčia išsprūsta klausimas: „Kiek jums metų?“. „Ne už kalnų septyniasdešimt penki, trečia jaunystė“, – juokiasi nei kiek neįsižeidęs australas ir palinkėjęs sėkmės dumia pirmyn. Gido ir nešikų padedami sportiški seneliukai skuodžia ne lėčiau nei mes, tik žilas pilvočius valandėlę atsilieka nuo draugų. „Aš prižiūriu nešikus, kad mano viskio neišgertų“, – raudonas veidas, vešlios žandenos, papurtusi nosis, užkritę antakiai ir kandus jumoro jausmas – geras prižiūrėtojas. Anksčiau tokie buvo sandėlininkais, dabar valdo investicinius fondus.
 |
| Be sienų nuotr./Valingi žmonės lipa aukščiau nei sportiški |
Užsispiriame per penkias dienas pasiekti trampliną į aukštikalnes – Cheplung, po kurio aukštis kils iki 5000 m. Pakeliui pasitaiko dviejų kilometrų į viršų diena ir Berta papasakoja niekada nedariusi kūno kultūros, nes gydytojai neleido. „Apskritai fizinis krūvis man svetimas, aš pavargstu lipdama į penktą aukštą”. „Žinai Ole‘is nubėgo septynis maratonus septyniuose žemynuose per septynias dienas“, – susižvalgome ir šypsomės. Sunku, bet nėra pasirinkimo, reikia judėti pirmyn. Artėjame į savo pirmąją aukštą perėją – 3530 m. Pakyla vėjas, pasislepia saulė, diena beveik baigėsi, o dar gabalas kelio. Veiklą pradeda juodojo jumoro savipagalbos grupė. Beveik mandagūs anekdotai leidžia juoktis braukiant ašarą: „Atskrido senis šaltis į Afriką ir sako – aha nevalgėt, tai ir dovanėlių negausit“.
 |
| Be sienų nuotr./Neišsimiegoję kaimiečiai taip ir nerado naktį triukšmavusių piktadarių |
Paskutinę dieną Paulius išžygiuoja į priekį, kad iš anksto nupirktų bilietus skrydžiui į Katmandu. Aš prisitaikau prie Bertos tempo ir pėdinu aukštyn žemyn. Bertai trina koją, skauda nugarą ir mums nepavyksta pasiekti tikslo su šviesa. Tamsoje pagaliau suprantame gido vertę. Kryžkelėse sunku pasirinkti teisingai, vietiniai konsultantai miega, o retų kelrodžių nebesimato, nes nei vienas neturime žibintuvėlio.
Atsitiktinumo dėka nenusiritame nuo nei vieno skardžio ir po keletos valandų vienatvės sutikę su „San Miguel“ skardine vakarojantį pusamžį vyriškį, nekantriai laukiame atsakymo į lemtingą klausymą: „Atsiprašau, kur Cheplung?“. „Jūs vietoje“, – rėžia mūsų kvailumu netikintis olandas ir belieka paskutinė užduotis... Vidurnaktį ramiai snaudžiantį kaimelį prikėlė siauroje gatvelėje aidintis vietiniams nesuprantamas garsų junginys „Paaauuuuliaaauuu“. Išgirdo.
