Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Belgradas – neramios šalies neramių piliečių nerami sostinė

Ką mes žinome apie Serbiją? Prieš kurdamas šį tekstą to paklausiau kelių savo mažai keliaujančių pažįstamų. Atsakymai buvo tokie, kokių maždaug ir tikėjausi – kalnai, kažkada buvo karas, gražios dainos, geras oras, stiprūs krepšininkai. Žmonės daug gali papasakoti, pavyzdžiui, apie Kroatiją, o paklausti apie Serbiją, ima trepsėti ir neaiškiai mykti.
Gruodžio mėnesį Belgrade nėra labai šalta
Gruodžio mėnesį Belgrade nėra labai šalta / Vaido Mikaičio nuotr.

Noriu praskleisti šį nežinomybės šydą ir papasakoti apie savo asmeninius įspūdžius Serbijos sostinėje.

Antraštė, sakanti apie neramios šalies neramius žmones nėra iš piršto laužta. Prisimenant, kad po Sovietų Sąjungos griuvimo ir iki šių dienų Rusijos akibrokštų Gruzijoje ir Ukrainoje, Europa daugiau mažiau gyveno ramiai.

Vaido Mikaičio nuotr./Belgrado kasdienybė
Vaido Mikaičio nuotr./Belgrado kasdienybė

Europa – taip, tačiau ne Balkanai, kurių neramumo ašis visada buvo Serbija. Tai – tarsi šalis, problemų kėlėja. Ten visada pulsavo kokie nors neramumai: pradedant su Jugoslavijos byrėjimu susijusiais karais ir baigiant iki šiol nevisiškai išspręstu Kosovo klausimu. Serbija visada buvo blogiukė, visus puolanti, tačiau amžinai gaunanti į kaulus ir galiausiai labiausiai nukenčianti.

Tačiau net ir nustekenti bei ekonominiu išsivystymu nuo savo atsiskyrusių kaimynių atsilikę didžiosios Jugoslavijos paveldėtojai serbai lieka išdidūs ir karingi žmonės, besididžiuojantys savo valstybe, nepaisant jos nesėkmių.

Tačiau, būdami aršūs savo šalies patriotai, serbai svečiams yra šilti, draugiški ir svetingi.

Patys serbai sako, kad jei keliautojas gerbia juos ir jų šalį, tokiam svečiui pasiruošę širdį atiduoti. Žinoma, taip yra tik iki tol, kol jie nėra erzinami pokalbių apie Jugoslavijos karus, NATO bombardavimus, Kosovą ar Miloševičių.

Serbai yra labai jautrūs šioms temoms ir, nepažįstant pašnekovo, geriau į tokius pokalbius nesivelti.

Europa, bet kitokia

Belgradas yra miestas, kuris tarsi yra Europoje, tačiau nėra visiškai standartinis europietiškas miestas. Čia dar tave gali stotyje apgauti valiutos keitėjai, o tai ir atsitiko mano bendrakeleiviui Vytautui, nespėjusiam atsibusti ankstyvą rytą ir išvarytam iš naktinio traukinio, atvykusio iš Bukarešto. Žmogus apsisapnavęs apsiskaičiavo ir didelį valiutos keitimo mokestį teko nurašyti į nuostolius.

Belgrade vis dar tvyro Europos miestams kiek nebūdingas eismo chaotiškumas. Čia vairuotojai vis dar nelabai tolerantiški dviratininkams ir pėstiesiems, o ženklas, rodantis pėsčiųjų perėją, čia daug kam vis dar nieko nereiškia. Čia daugelis žmonių mėgsta Rusiją ir garbina Vladimirą Putiną, kurio atvaizdų ar lėlių galima rasti beveik visose suvenyrų parduotuvėse.

Belgrade žmonės rūko visada ir visur. Jei jau pamiršote jausmą, kai nuėjus į kavinę pasitinka ant dūmų kabantis kirvis, tai Belgrade teks jį prisiminti. Žmonės rūko ne tik kavinėje, restoranuose, bet ir sporto arenose bei įstaigose. Buvo labai keista stebint „Žalgirio“ rungtynes Belgrade kartu matyti ir cigarečių dūmų debesis.

Daug esu apkeliavęs, tačiau niekur nesu matęs tokių aukštų žmonių kaip Serbijoje. Mes su Vytautu esame aukšti, gerokai lenkiame Lietuvos vyrų ūgio vidurkį, tačiau Belgrade jautėmės vidutiniokai. Net ir moterys čia labai aukštos. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra: gal serbai turi kokį nors aukšto ūgio geną, bet 180 cm nesiekiantys vyrukai čia gali pasijusti nelabai jaukiai.

Anksčiau nuolat besikeičiančioms valdžioms ir režimams Serbijoje, kartu su jais buvo keičiami ir miestų gatvių pavadinimai. Todėl prieš penkiolika metų lankiusiems Belgradą daugumos gatvių pavadinimus reikėtų vėl mokytis iš naujo.

Neskaitant Belgrado krepšinio arenos ir rungtynių, žymiausia miesto vieta yra pėsčiųjų gatvė, pavadinta Kniaz Michailova. Joje daug kavinių, parduotuvių, įstaigų ir žmonių, šmirinėjančių į visas puses. Serbai turi tradiciją šioje gatvėje pėsčiųjų eismą „daryti“ dešiniąja kelio puse. Užsieniečiai, aišku, vaikšto bet kaip, bet serbai stengiasi vaikščioti tvarkingai.

Šalia yra didelė Respublikos aikštė, kurioje stovi nacionalinis teatras ir nacionalinis muziejus – seniausias muziejus Serbijoje. Ta aikštė yra populiariausia pasimatymų vieta Belgrade. Ir, turiu pasakyti, kad ne tik žmonėms, bet ir balandžiams.

„Būtina pamatyti“ rinkinuke – ir serbiškasis „Tadž Mahalas“

Kad ir ką veiktų turistai Belgrade, jų visų keliai atveda į Belgrado tvirtovę Kalemegdaną. Jis stovi ant kalno, o apačioje atsiveria vaizdelis į Savos ir Dunojaus santaką.

Vaido Mikaičio nuotr./Savos ir Dunojaus santaka
Vaido Mikaičio nuotr./Savos ir Dunojaus santaka

Statyta kaip miesto gynybos tvirtovė, šiuo metu ji tarnauja kaip muziejus. Ją apeiti reikia laiko, nes yra daug įdomių objektų, muziejų, bokštų, koplyčių ar paviljonų. Besidomintiems Serbijos istorija, naudinga nusamdyti gidą. Kadangi nei aš, nei mano kompanionai nesame dideli šios istorijos entuziastai, pasitenkinome savarankišku pasivaikščiojimu.

Dar viena populiari miesto aikštė, stovinti jau kitame Kniaz Michailova gatvės gale, yra Terazije aikštė su savo žymiuoju fontanu. Čia vakarais renkasi miestiečiai praleisti laiko. Aikštėje yra vienas gražiausių Belgrado pastatų – viešbutis „Moskva“. Kai kurie vietiniai sako, kad būtent čia yra Belgrado širdis.

Belgrado senamiestyje yra Studentų skveras su parku, kur stovi etnografinis muziejus ir labai žymus Belgrado pastatas – kapitono Misos namas. Kapitonas Misa buvęs turtingiausias Serbijos žmogus pasistatė šį namą 1863 m., o vėliau padovanojo jį Serbijai. Tai buvo gražiausias namas šalyje to meto Serbijoje. Dabar ten yra Belgrado universiteto rektoratas. Netoli stovi ir Belgrado katedra.

Man asmeniškai pats įspūdingiausias Belgrado epizodas – Sava ortodoksų šventykla. Ji yra viena didžiausių ortodoksų bažnyčių pasaulyje pradėta statyti 1926 m., tačiau vidus galutinai neužbaigtas iki šiol. Nepaisant to, vaizdas puikus, ir serbai pagrįstai didžiuojasi savuoju „Tadž Mahalu“. Šalia yra ir nacionalinės bibliotekos pastatas.

Kad ir kaip visur būtų įdomu, dar įdomiau yra užsukti į vieną iš cigarečių dūmuose skęstančių barų išgerti ko nors vietinio. Tai, be abejo, yra rakija. Pačia kokybiškiausia yra laikoma kriaušių rakija. Tačiau populiariausia yra Slivovica – stipri slyvų degtinė. Ji geriama šilta ar netgi pašildyta. Serbai mano, kad kiekvieną kartą po valgio išgėrus stikliuką slivovicos gerėja virškinimas.

Tačiau tam, kad jis gerėtų, turi būti kažkas suvalgyta. Tai gali būti paprikašas. Tai vienas iš populiaresnių vietinių patiekalų – paprikų ir vištienos troškinys. Serbai mėgsta papriką ir ruošia iš jos įvairius, vieną už kitą skanesnius patiekalus. Man labai patiko kimšta paprika su keptomis pupelėmis ir svogūnais.

Norint pasilinksminti vakare ir šiaip pajusti vietinį naktinį gyvenimą, apsilankykite bohemiškoje Skadarlija gatvėje. Mes joje lankėmės atvykę kitą kartą, nes šįkart mūsų laukė reginys Belgrado krepšinio arenoje su savo išprotėjusiais, visur rūkančiais sirgaliais ir puikia „Žalgirio“ pergale.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos