Belizas'15: Dabar jau ir mano Dausuva

„Kur aš tai mačiau?“ – kartojau sau pirmosiomis minutėmis Belize. Tikras deja vu, lyg būčiau grįžęs atgal į Afriką, kur tokios pat medinės trobelės ant polių nuo potvynių ir šliužų apsiginti, pirmyn atgal slankiojantys tamsiaodžiai vietiniai ir žavi netvarka.

XVIII amžiuje masiškai į tuometinį Britų Hondūrą plukdomai vergai iš Kongo ir Angolos sukūrė čia savo Dausuvą – išlaikydami kultūrą, identitetą ir puikiai asimiliuodami aplinką.

Klimatas jiems kuo puikiausiai tiko – aplink tropinės džiunglės, koralinis rifas, tie patys krokodilai, ananasų plantacijos, spalvoti paukščiai ir prie kūno limpanti salsva drėgmė.

Dainiaus Kinderio nuotr./Menonitų bendruomenė
Dainiaus Kinderio nuotr./Menonitų bendruomenė

Kazio Pakšto Dausuvai iššūkiai buvo didesni (vien jau kalbant apie klimatą), tačiau europietiškos kilmės menonitų pavyzdys parodė, kad šaknis galima įleisti bet kur ir gražiai vešėti.

Menonitai turi kelias bendruomenes, kitaip vadinamas kolonijas arba stovyklas, daugiausia Šiaurės Belize, kur dulkėti vieškeliai ir dirbami laukai lyg K.Pakšto tėviškėje Užpaliuose.

Shipyarde patenkame į kitą laikmetį, kur aplinka primena filmų apie XIX amžių aikštelę, su tikrais aktoriais – menonitais. Vieškeliais rieda vežimaičiai, kuriuose slėpdamos veidus pas kaimynes ar į parduotuvę rieda skrybėlėtos ponios, kartu su savimi – dažniausiai kokie penki ar šeši vaikai, nors jų šeimose būna ir virš penkiolikos.

Vienintelė vieta, kur prašalaičiui galima atidžiau pavėpsoti į tą paslaptingą menonitų gyvenimą – vietinė parduotuvė. Čia stovi archaiška degalinė (kai kurie menonitai jau naudoja motorizuotas transporto priemones), ūkinių prekių sandėlis ir maisto produktų parduotuvė.

Strazdanoti, jaukūs ir mieli vaikai – lyg ateiviai iš kitos planetos. Neabejoju, kad ateiviai iš kosmoso buvome jiems ir mes.

Visur dirba menonitai, kurie atrodo kaip labai verslūs amatininkai. Patys viską gamina ir randa nišą pardavimui.

Su indėno pagalba randame kelią giliau į menonitų teritoriją. Shipyard suskirstytas į stovyklas, kiekviena jų turinti po mokyklą ir šalia esančią bažnyčią.

Mokykloje berniukai ir mergaitės nekontaktuoja, nors mokosi vienoje klasėje. Iš toli užmatytas vaizdelis glosto širdį – jaunas mokytojas mokyklos kieme laksto su mergaičių pulku – žaidžia gaudynių.

Strazdanoti, jaukūs ir mieli vaikai – lyg ateiviai iš kitos planetos. Neabejoju, kad ateiviai iš kosmoso buvome jiems ir mes.

TAIP PAT SKAITYKITE: Belizas'15: uždara menonitų bendruomenė, kurioje laikas sustojo ties XX amžiumi

Toliau už menonitų valdų – baigiasi bet koks kelias. Kadangi mūsų tikslas – Lamanai piramidė, kurioje lankėsi K.Pakštas, lipame į motorinę valtį ir skrodžiame džiunglių upės bangas, kol po geros valandos pasiekiame ramų užutėkį, kažkada buvusį vienu didžiausiu majų miestu, o dabar – tiesiog kartas nuo karto užklystančių turistų traukos centru giliai džiunglėse.

Arvydo Žilinsko nuotr./Per džiungles
Arvydo Žilinsko nuotr./Per džiungles lietuviams teko žingsniuoti ne vieną dieną.

Laukinė gamta, vietiniai indėnai ir jų palikuonys

K.Pakštas daugiausia tyrinėjo pietinį Belizą ir kaip teritoriją atsarginei Lietuvai buvo numatęs Toledo provinciją. Iki šios provincijos nenusigavome, tačiau praleidome keletą įsimintinų dienų kaimynystėje – Hopkins Bay pakrantės miestelyje, kurio dauguma gyventojų – Garifuna palikuonys.

Jie taip pat yra atvykėliai iš Afrikos, tačiau – ne vergai. Savo kultūrą jie pateikia per muziką – tuo nesunku buvo įsitikinti Hopkins Bay. Ritmas ir romas čia liejasi laisvai.

Iš šalia esančio Stan Creek (dabar Dangriga) prieš pusšimtį metų tyrinėti koralinio rifo išplaukė K.Pakštas.

Arvydo Žilinsko nuotr./Tikalis
Arvydo Žilinsko nuotr./Tikalis

O į kitą pusę – žaliuoja ir glostydami akį raitosi Majų kalnai. Neaukšti, bet sodrūs, drėgni ir tvankūs, pilni egzotiškos augmenijos ir besislapstančių jaguarų.

Merginos ateidavo į mišką sužinoti ar nesilaukia. Pritūpdavo virš šios gėlytės, apšlapindavo ir laukdavo, pageltonuos ar ne. Jei pageltonuoja – bus naujagimis.

Šis parkas, vadinamas „Gaidžio skiauterės“ rezervatu – pirmasis Jaguarų draustinis pasaulyje.

Jame aptinkame begales nematytų augalų, vienas iš jų – kaip vietiniai vadina – „hot lips“ (karštos lūpos) – skaisčiai raudona gėlytė.

Sakoma, kad majų merginos ateidavo į mišką sužinoti ar nesilaukia.

Pritūpdavo virš šios gėlytės, apšlapindavo ir laukdavo, pageltonuos ar ne.

Jei pageltonuoja – bus naujagimis, jei ne – šįkart to pavyko išvengti.

A.Žilinsko nuotr./Belizas'15: ekspedicija – salos, urvai ir mėlynosios skylės
A.Žilinsko nuotr./Belizas'15 dalyvių atokvėpio akimirka Žydrojoje skylėje.

Centrinis Belizas garsėja dar gilesnėmis džiunglėmis. Prieš patenkant į jas užsukame į Hermano urvą ir išsimaudome Žydrojoje skylėje.

Ši Belizo dalis garsėja požeminėmis upėmis, kurios suformavo upių, urvų, uolų ir įgriuvų sistemą. Taip įgriuvus žemei į požeminę upę atsivėrė Žydrojo skylė. Dabar tai – vienas iš lankomiausių objektų Belize.

Tęsinys – kitoje dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis