Pirmąją kelionės įspūdžių dalį rasite čia.
Nuo Žydrosios skylės leidžiamės į kelių parų žygį per džiungles, kuris, turėjęs tapti pramoga ir K.Pakšto žygių įprasminimu, pasibaigia ypatingu nuotykiu.
Džiunglės klampina, slegia savo drėgme ir slepia saulę, bet varvantis nuo veido tropikų karštis neleidžia pamiršti, kur esi, ir primena, ką patyrė profesorius.
Čia ilgus amžius gyveno majai. Iki šiol išlikę jų kapai, uolose išskaptuoti paminklai dievams, o giliai tarp besikaunančios lapijos auga kakavmedžiai, kurių vaisius – šokoladas majams atstodavo pinigus.
Džiungles vagoja sraunūs, bet seklūs upeliai, kurių vėsiame vandenyje gaivinamės pasitaikius bet kuriai progai. Vietą nakvynei irgi renkamės priepat vandens ir toliau nuo džiunglių, toliau nuo kraugerių uodų. Naktimis čia kraupiais balsais gąsdina beždžionės staugūnai ir pratipena pėdsakus smėlyje palikdami tapyrai.
Ekspedicijos nariai paskutinę naktį dėl ypač stiprios liūties praleido urve, nusikeldami į žmonijos pradžią ir bent trumpam pavirsdami pirmykščiais, urviniais žmonėmis.
Gamta viską sutvarko taip, kaip jei reikia. Kitą rytą vietoj sraunaus upelio išvystame šniokščiančią upę, tad suplanuotas lengvas kelių valandų grįžimas tampa visos dienos sunkiu žygiu per džiunglių kalnus.
Kelionės finišo turbūt pavydėtų ir pats profesorius – per išplatėjusią ir grėsmingą upę mus virvėmis perkelia vietinė gelbėjimo komanda. Nors nakvoti kitoje pusėje palapinėse irgi nebūtų blogiausias variantas – juk mes šalia apelsinų plantacijos.
Melindos miškuose nebėra girininkijos pastato, kur daugiausia laiko praleido K.Pakštas, tačiau yra krepšinio aikštelė, lyg paminklas jo apsilankymui čia.
Sugiedame Lietuvos himną, supilame tėviškės žemių iš Užpalių ir smiltelių nuo jo kapo Čikagoje.
Paliekame Belizą kirsdami pasienį su Gvatemala. Čia stūkso įspūdinga Xunantunich piramidė. Iki jos keliaujame kaip K.Pakštas – kirsdami upę lynu traukiamu keltu.
Užkopę pakartojame profesoriaus ritualą, aižome saulėgrąžas ir mėgaujamės panoraminiais džiunglių vaizdais.
Pabaigai
Esu gimęs 1981 metų rugsėjo 21 dieną. Tai – lygiai ta pati data, kai buvo paskelbta Belizo nepriklausomybė.
Šio fakto žinojimas mano ryšį su Dausuva tik dar labiau sustiprina. Galvodamas apie kelionę jau Lietuvoje, suprantu, kad į panašų nuotykį nerčiau ir dar kartą.
Mielai patirčiau viską – džiungles, spalvingą kultūrą, ragaučiau dievišką maistą ir grožėčiausi nenutryptu Karibų jūros krantu.
