Belizo universitetas dar jaunas, skaičiuoja tik penkioliktus veiklos metus. Dėl to labiausiai juos domino lietuvių mokslininkų ekspertinės žinios geografijos, istorijos srityse, kuriomis lietuviai galėtų pasidalinti su Belizo universiteto studentais.
Lietuvos geografų draugijos viceprezidentė Genovaitė Kynė perdavė Belizo universiteto administracijai Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto raštą dėl bendradarbiavimo galimybių geografijos mokslų srityje.
Grįžę į Meksiką apsistojome Kampečėje, ant Karibų jūros kranto, tradiciniame ispanų kolonijiniame mieste, kuris yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Tai – jaukus ir erdvus miestas, kuriame pasijutome patekę į laikus, kuomet čia šeimininkavo garsieji Karibų jūros piratai. Ekspedicija ėjo į pabaigą, nors pakeliui dar aplankėme Palenkę, Čičenicą ir Isla Mujeres salą.
Kankune norėjosi susidėlioti visus ekspedicijos taškus ir ją apibendrinti.
Visiems Belizas patiko labiausiai, nors nuomonių apie jį prieš tai buvome girdėję daugiau neigiamų. Maža, bet spalvinga, turinti džiungles ir nuostabią pakrantę bei žmonių koloritą – nuo indėnų iki vergų palikuonių, nuo menonitų bendruomenių iki maišytų rasių katilo.
Čia galite susikalbėti angliškai. Mūsų simpatijos Belizui sustiprėjo, sužinojus, kad šios šalies Nepriklausomybės diena yra lygiai, kaip ir vieno iš ekspedicijos organizatorių, Dainiaus Kinderio gimtadienis – 1981.09.21. Supratome, kad tai – tikra DAUSUVA.
Jukatano pusiasalis, kuriame ir yra Belizas, Gvatemala bei Meksika, labai primena Ameriką: su plačiais keliais ir „Walmart“ prekybos tinklais.
Tiesa, nustebino žmonių paslaugumas, atsargumas: niekas nepuola į akis, nors to važiuodamas į Meksiką tikiesi.
Iš visų 6 pamatytų piramidžių kompleksų šioje ekspedicijoje patiko labiausiai tobuloji Kukulkano piramidė Čičenicoje, Meksikoje.
Profesoriaus įžvalgos – bauginančiai tikslios
„Verta pagalvoti ir apie tolimesnę ateitį, kuomet daugeliui tautų, gyvenančių į šiaurę nuo 30-tos paralelės, susidarys pats didžiausias pavojus nuo atominių karų, o gal kai kurios mažoje erdvėje gyvenančios tautos ten galės būti net visiškai sunaikintos.
Verta pagalvoti ir apie tolimesnę ateitį, kai daugeliui tautų, gyvenančių į šiaurę nuo 30-tos paralelės, susidarys pats didžiausias pavojus nuo atominių karų, o gal kai kurios mažoje erdvėje gyvenančios tautos ten galės būti net visiškai sunaikintos, rašė prof. K.Pakštas 1958-aisiais.
Juk mūsų žemė per pastaruosius 3000 metų (ir be atominių ginklų) pasidarė daugelio tautų kapinynu: reikia tik atidžiai įsižiūrėti į istorinius Europos ir Artimųjų Rytų žemėlapius.“ Tai K.Pakšto penktas laiškas „Draugas“ 1958, birželio 30 d.
Paskutinės ekspedicijos dienos. Skaitome prof. K. Pakšto laiškus ir su nerimu sekame interneto portaluose aprašomus įvykius Europoje (Prancūzijoje islamistų teroro atakos).
Gal tikrai mums reikia mažytės atsarginės Lietuvos, toli nuo sužvėrėjusių valstybių?
Apkeliavome tris Centrinės Amerikos šalis Jukatano pusiasalyje: Meksiką, Gvatemalą ir Belizą.
Prieš išvykstant į ekspediciją aptarėme, kad regionas, ypač Gvatemala, nėra saugus. Nors pilietinis karas oficialiai nutrauktas prieš beveik 20 metų, tačiau kai kuriose teritorijose dar neramu.
Laimei ekspedicijos dalyviams neteko sutikti labai įkyrių ar agresyviai nusiteikusių gyventojų, kelyje daugelyje vietų įkurti postai, kur budi ginkluoti pareigūnai užtikrinantys saugumą.
Trys Jukatano valstybių panašumai: prieš daugiau nei du tūkstančius metų klestėjusi Majų civilizacija, jų palikuonys gyvena ir šiandien, tik gyvenimo būdas, sąlygos, kultūra pasikeitusi; vyraujantis jūrinis atogrąžų klimatas – labai karšta ir drėgna; atogrąžų lietaus laistomi miškai, auginamos žemės ūkio kultūros (kukurūzai, papajos, melionai, bananai).
Trys Jukatano valstybių skirtumai: plotu ir gyventojų skaičiumi (Meksika apie 2 mln. kv. km. ir daugiau nei 120 mln. gyventojų; Gvatemala apie 109 tūkst. kv .km. ir daugiau nei 14 mln. gyventojų; Belizas apie 23 tūkst. kv. km. ir 330 tūkst. gyventojų); Meksikoje ir Gvatemaloje ispanų kalba, Belize – anglų (buvusi britų kolonija).
Daugumai jūsų gali kilti klausimas, kodėl prof. K.Pakštas net nesvarstė galimybės Lietuvai kolonizuotis Meksikoje ar Gvatemaloje, o rinkosi Belizą?
Profesorius manė, kad kolonizacijai netinkami kraštai tie, kurie turi didelių miestų, tankiai apgyvendinti, vyrauja europiečiai ar jų palikuonys, viena kalba, kultūra, religija, tradicijos.
Profesorius manė, kad kolonizacijai netinkami kraštai tie, kurie turi didelių miestų, tankiai apgyvendinti, vyrauja europiečiai ar jų palikuonys, viena kalba, kultūra, religija, tradicijos.
Kolonizacijai tinkami kraštai tie, kuriuose retai apgyvendinta, nėra didelių miestų, kur lietuvių kultūriniai elementai vyrautų ir šviestų, neatsidurtų svetimame šešėlyje.
Tuometiniame Britų Hondūre (dabartiniame Belize) ir dabar gyventojų nedaug, jie gyvena nedidelėse gyvenvietėse, miesteliuose, vyrauja daugiakultūriškumas, tolerancija, kitoms rasėms ir tautoms.
Be to, čia yra dideli žemės plotai, kuriuos galima būtų įdirbti, visus metus šiltas klimatas, politiškai stabili ir saugi valstybė.
Savo laiškus iš 1958 m. ekspedicijos po Britų Hondūrą K.Pakštas baigia mintimi: „Reikia susidomėjimo ir talkos. Be geros talkos šios rūšies sumanymai gali numirti dar negimę. Tad lauksiu talkos.“
Mūsų 17 keliautojų, prof. K.Pakšto Dausuvos ieškotojų, mintys jau sukasi apie Lietuvą. Sugrįžtame pilni įspūdžių, idėjų, minčių ateičiai. Kad tik galėtume saugiai keliauti ir kiekvieną sutiktą, nesvarbu kurioje pasaulio šalyje, draugiškai pasveikinti.
Pasak ekspedicijos dalyvės, tolimos garsaus kito tarpukario keliautojo Mato Šalčiaus giminaitės Aistės Šalčiūtės-Žilinskienės, ši kelionė dar kartą įrodė, kad, nors pasaulis margas kaip genys, tačiau visur žmonės yra panašūs, jeigu su jais elgiesi pagarbiai, tai ir jie atsako tuo pačiu.
Sentencija „Saulė šviečia lygiai visiems“ čia, Centrinėje Amerikoje, ji šviečia kur kas kaitriau, todėl ekspedicijoje prabėgusios karštos dienos buvo kupinos neišdildomų įspūdžių.
Ekspedicijos metu lietuvių aplankytos vietos matyti interaktyviame žemėlapyje
