Neieškojo lengvų kelių
„Susipažinome su Saulium vienoje iš ledo laipiojimo kelionių į Norvegiją – Telemarko regioną, Rjukano miestelio apylinkėse. Tuomet su gana gausia kompanija lipom į įvairaus sudėtingumo ledo krioklius. Taip jau išėjo, kad paskutinę išvykos dieną visi norėjo palipti lengvesnius, o mes su Saulium kaip tik sudėtingesnius maršrutus“, – pažintį su Sauliumi prisimena alpinistas Kęstutis Skrupskelis. Būtent jiems kartu kopiant šiemet Kirgizijos kalnuose ir įvyko lemtingas įvykis, kurio metu žuvo alpinistas Saulius Saikauskas.
„Visgi jau po pirmų kopimų tapo aišku, kad gerai susikalbame, jaučiame vienas kitą lipdami susirišę virve ir panašiai žvelgiame į saugos ir savisaugos poreikį. Kai žvelgiu iš šių dienų perspektyvos, suprantu, kad jau tada susiformavome kaip „ryšys“. Abu vienijo aistra kalnams, noras lipti sudėtingus maršrutus, abu žvelgdami į kalną troškome iššūkių“, – pasakoja Kęstutis.
Būten tai juos ir atvedė į Kirgiziją. „Mes specialiai vengėme nutryptų Europos viršūnių, mūsų žvilgsniai visad krypo į sunkiai pasiekiamus, keliautojų retai lankomus regionus, sunkiai prieinamas ir retai įveikiamas sienas ar viršūnes“, – tokį Saulių iki šiol prisimena jo bendražygis.
Lipant įvairiausio sudėtingumo maršrutus jis nevengdavo improvizuoti, nors niekad nesirinkdavo sunkiausio kelio, lengviausio irgi visuomet vengdavo.
Savo žiniomis saugojo Lietuvą ir jos vadovus
Nedaug kas žinojo, kad Saulius dirbo Vadovybės apsaugos departamente. Tiesa, jis nebuvo asmens sargybinis, kokius mes dažniausiai įsivaizduojam šiuos vyrus. Prie valstybės vadovų apsaugos ir pačios Lietuvos saugumo jis prisidėjo savo informacinių technologijų žiniomis.
Saulius buvo aukščiausios klasės informacinių technologijų specialistas, atsakingas už pačias svarbiausias Vadovybės apsaugos departamento informacines sistemas.
Daugybę metų kartu su juo dirbęs kolega Artūras Kačinskas sako, kad „Saulius buvo unikalus ir vis nustebinti sugebantis žmogus. Baigęs dailės akademiją jis dirbo IT ir saugumo srityje. Jo didžioji aistra buvo kalnai, bet tuo pačiu metu jis sugebėjo mokytis ir norėjo įgyti paramediko specialybę. Tik Saulius galėjo savyje suderinti tiek gana prieštaringų ir lyg ir nesuderinamų sričių.“
„Jis visą laiką buvo pasinėręs į informacinių technologijų ir duomenų saugos pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad jis – tipiškas IT atstovas, bet toks požiūris būtų didžiulė klaida“, – išskirtines žuvusio kolegos savybes prisimena jo kolega.
Buvo uždaras, bet nuoširdus
Kastė Mateikaitė – viena iš Sauliaus mokinių, kuriuos jis paruošė kalnams savo vadovą prisimeną kaip uždarą mokytoją: „Saulius buvo paslaptingas žmogus, daug dalykų slėpė nuo aplinkinių. O gal tik nenorėjo girtis. Nemėgo fotografuotis.“
Panašiai apie jį kalba ir kiti jį pažinoję žmonės. Kalnų bičiulis Kęstutis prisimena, kad treniruotėse ar kalnuose jiedu kalbėdavosi mažai. Tačiau nors Saulius ir nebuvo kalbus, daugeliu klausimų turėjo labai tvirtą savo nuomonę.
„Turiu pripažinti, kad nors pažįstami buvome dešimtmetį, visai nepažinojau Sauliaus draugų rato, paprastai susitikdavome treniruotis dviese ar bendraminčių kompanijoje. O kalbos sukdavosi apie keliones į kalnus“, – prisiminė Kęstutis.
Kolegos beveik nieko nežinojo apie jo kalnų žygius, o bendražygiai apie darbą. „Jautėsi, kad apie jo darbą niekas nieko nežino ir jis ten tvarkosi ir nieko nepasakoja – matyt, toks darbo kodeksas“, – prisiminė alpinizmo instruktorius Andrius Smirnovas.
Saulius turėjo vieną išskirtinę savybę, kurią labai taikliai apibūdino vienas iš jo darbo kolegų. „Jis nieko neslėpdavo, tiesiog nepasakydavo, jeigu jo nepaklausdavai. Net apie planuojamą vėliavos iškėlimą paskutinėje jo viršukalnėje mes nieko nežinojome, nes mes tiesiog nepaklausėme...“.
Ypatingą dėmesį skyrė saugumui
Saulius ypač didelį dėmesį skyrė saugumui. Tai puikiai žino jo buvę mokiniai.
Vienas iš Sauliaus mokytojų – Andrius Smirnovas sako, kad tai buvo konservatyvus žmogus. „Ką išmoksta – atidirba iki negalėjimo, o po to jau nebepaleidžia. Todėl ką mokėjo – mokėjo gerai. O ką reikėdavo pakeisti – kažkokia naujove, tai užtrukdavo ilgokai, nes jis pradžioje turėdavo įsitikinti, kad to reikia, kad tai efektyvu, kad tai saugu, ir tik tada imdavo“, – prisimena instruktorius.
„Jis pats buvo pabaigęs kalnų instruktoriaus kursus Rusijoje, kasmet dalyvaudavo gelbėjimo žaidynėse Rusijoje. Saugumas ir gelbėjimas jam buvo visų svarbiausia. Su juo jaučiausi saugiai, kad ir kur beeitume. Jis man sakydavo, lipk, aš lipdavau, net nesvarstydama ar saugu“ , – žuvusį alpinistą prisimena buvusi jo mokinė Kastė Mateikaitė.
Savo kvalifikaciją Saulius tobulino nuolat. Baigęs vienus kursus, jis užsirašydavo į kitus. Jis ir pats dalyvaudavo, ir kitiems vesdavo saugumo kalnuose seminarus.
Pastaruoju metu jis daug dėmesio skyrė pirmosios pagalbos ir medicininėms studijoms. Jo tikslas buvo tapti paramediku.
Didžiausios vertybės – šeima ir Lietuva
Sauliaus bendražygis Kęstutis Skrupskelis prisimena, kad gimus jo sūnui tekdavo treniruočių laiką derinti. Nors per treniruotes jis atsigaudavo. Tačiau jo vertybes buvo susidėliotos šeimos naudai. Būtent šeimai, o ne pomėgiams jis teikdavo pirmenybę.
„Iš negausių mūsų pokalbių supratau, kad mus vienijo ne tik meilė kalnams. Sutapo ir abiejų patriotizmas šaliai. Manėme ją esančia geriausia vieta gyventi ir dirbti, Pamenu, kad prasidėjus neramumams Ukrainoje buvome išvykę treniruotis laipioti ledu į Italiją. Sakiau, kad jei tėvynė pašauktų – jau rytoj keliaučiau ginti savo šalies, tuomet jis teištarė „aš – šiandien“, – įsimintiną pokalbį prisiminė Kęstutis.
Vadovybės apsaugos departamento darbuotojams taip pat įstrigo Sauliaus atsidavimas šaliai. „Jis nuoširdžiai mylėjo ir tikėjo Lietuva, dirbo neskaičiuodamas valandų ir minučių net tada, kai kitas jau būtų numojęs ranka. Ir visai ne dėl atlygio, nes ne dėl atlygio keliamos vėliavos viršukalnėse“, – apie jo atsidavimą valstybei pasakojo jo viršininkas Artūras Kačinskas.
Juokaudavo retai, bet taikliai
Prisimindamas Sauliaus būdą, jo bičiulis Kęstutis pasakojo, kad lipant kalbėdavosi apie patį kopimą, techninius dalykus.
„Nors su Sauliumi buvome skirtingų alpinizmo „mokyklų“ auklėtiniai: jis buvo senosios, tačiau vienos rimčiausių rusų mokyklos auklėtinis, aš labiau naujosios Vakarų įtakos mokinys, sutarėme puikiai.
Ginčus spręsdavome diskusijų ir argumentų keliu. Turiu pastebėti, kad į alpinizmą jis žvelgė ne tik kaip į fizinio pajėgumo ir ištvermės stiprinimą. Nuolat mokėsi ir tobulino savo teorines žinias, lankydavosi seminaruose, dalyvaudavo mokymuose. Nors buvo atsargus, visgi buvo atviras naujovėms.
Lipant dažniausiai lengvai vienas kitą pašiepdavome, ypač jei kuris nors nebūdavome idealios sportinės formos. Kiek pamenu, dažniausiai kopiant aš „inkšdavau“, kad nepakankamai pavalgiau ir esu alkanas, jis kaip tik keikdavo persivalgymą ar apsunkusį skrandį.
Saulius turėjo puikų humoro jausmą nors ir nedaugžodžiavo, paprastai „pataikydavo“ pasakyti taikliai, tad kelionėse su juo būdavo linksma“, – apie buvusį bendražygį kalbėjo jo kelionių draugas K.Skrupskelis.
Nors Saulius bendraudamas nebūdavo emocingas, būtent kalnuose dažniausiai bičiuliai ir draugai matydavo jį besišypsantį. Ir nesvarbu, kaip sunku tuo metu jam būdavo.
Darė tai, kuo tikėjo, o ne dėl to, „ką pagalvos kiti“
Kęstutis prisimena, kai vienoje iš kelionių teko praleisti kelias dienas ankštame namelyje laukiant gero oro lango. Tuomet tiesiog iš neturėjimo ką veikti jiedu su Sauliumi gana daug kalbėjosi. „Sužinojau, kad IT srityje daug metų dirbantis Saulius buvo baigęs Dailės akademiją. Mane tai labai stebino, dabar manau, kad būtent tai lėmė jo kūrybiškumą“, – apie Saulių prisiminimais dalijosi pats kalnuose vos išgyvenęs alpinistas.
Kiek rečiau prie arbatos puodelio jiedu aptardavo Lietuvos alpinizmo reikalus, dalyvavimą varžybose ar čempionatuose. „Man atrodė, kad Sauliui nelabai rūpėjo, ką apie jo kopimus mano kiti, jis tiesiog troško lipti ten, kur kiti nelipo vengdami sudėtingumo ar kitų iššūkių“, – pasakojo Kęstutis.
Instruktorius Andrius Smirnovas prisiminė, kad Saulius norėjo alpinizme suformuoti tobulėjimo laiptelius. Kad tiek paprasti kalnų keliautojai, tiek jų instruktoriai suvoktų sistemą ir metodiškai tobulėtų. Taip kiltų ir bendras Lietuvos alpinizmo lygis.
Sauliaus Saikausko laidotuvės sekmadienį, 15 val., įvyks Pirčiupių kapinėse. Karstas iš laidojimo namų Vilniuje, Olandų g. 22, 5 salės, išnešamas apie 13.30 val. Alpinistų bendruomenė kviečiama kartu Saulių išlydėti sekmadienį nuo 12 val.
