„Šios varžybos vyksta Lietuvos valstybės dienos proga, minint Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo karūnavimą. Tuo tarpu aš jose dalyvauju istoriniais metais – minint Valstybės atkūrimo šimtmetį.
Motociklininkai važiuoja perimetru aplink Lietuvą, ir šiemet važiuosiu kartu. Viso per savaitę teks įveikti daugiau nei 2100 kilometrų. Tai reiškia, kad kasdien bekelėm teks nuvažiuoti po 300 kilometrų, o vieną dieną – net 400. Labai daug kilometrų ir mažai miego“, – 15min sakė 40 metų E.Šulskus. Jis – vienas pajėgiausių pasaulio dviratininkų mėgėjų grupėje.
Pasak sportininko, tai – didžiausias jo gyvenimo iššūkis, nors dalyvauti įvairiose varžybose teko ne kartą.
Sportininką įkvepia ir naujasis režisieriaus Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
„Jį jau mačiau, žinoma. Nuostabus filmas, paliko įspūdį. Ir labai artimas siužetas. Labai taikliai parodytas pasiruošimas. Žinoma, ten – profesionalai dviratininkai, kurie viską daro taisyklingiau. Tai – analogų nei Lietuvoje, nei pasaulyje neturintis filmas“, – sakė E.Šulskus.
Iš Jonavos kilęs, tačiau šiuo metu Vilniuje gyvenantis E.Šulskus yra mėgėjas, tačiau jo pasakojamos istorijos taip pat kartais atrodo kaip filmo siužetas – varžyboms ir jų pasiruošimui E.Šulskus atiduoda daug tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų.
Bekelės raliui sportininkas ruošiasi jau nuo rudens, po truputį didindamas atstumus. Vasario mėnesį stipriai sningant jis iš Vilniaus dviračiu mynė į Jonavą, o paskui – atgal.
„Kad nebūtų per lengva, važiavau naktį“, – sakė E.Šulskus. Važiuodamas per šaltį sportininkas visada turi tai, kas galėtų padėtų gretai užkurti ugnį, jei tektų šildytis.
E.Šulskus turi ne tik patirties įvairiose varžybose, tačiau ir žinių, kaip joms pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
„Kad nebūtų per lengva, važiavau naktį“, – sakė E.Šulskus. Važiuodamas per šaltį sportininkas visada turi tai, kas galėtų padėtų gretai užkurti ugnį, jei tektų šildytis.
E.Šulskus iš pasaulio dviračių čempionato, 2015 metais vykusio Kalifornijoje (JAV), į Lietuvą grįžo iškovojęs penktąją vietą elito grupėje.
Per 24 valandas E.Šulskus tąsyk nuvažiavo apie 440 kilometrų. Tačiau ledkalnio stiprumo ištvermę ir valią išsiugdęs dviratininkas nejaukiai nuleidžia akis pavadintas sportininku: „Aš tik mėgėjas“.
Dviračių sportas E.Šulskui išties yra tik pomėgis, o pedalų minimas niekada netaps profesionaliu sportu.
„Tam reiktų nuolatos treniruotis nuo vaikystės, o aš rimtai treniruotis pradėjau tik būdamas 30 metų“, – sakė E.Šulskus.
Tačiau per dešimtmetį jo pavardė tapo gerai žinoma ir dviračių varžybų organizatoriams, ir jo konkurentams. Mėgėjų grupėje E.Šulskus – vienas pajėgiausių pasaulio dviratininkų.
Penktoji vieta JAV – ne pirmoji iš Jonavos kilusio sportininko pergalė. Atvirajame Europos kalnų dviračių 24 valandų lenktynių čempionate, vykusiame prieš kelis metus Italijoje, E.Šulskus pelnė bronzos medalį, o 2014 metais pasaulio čempionate Škotijoje buvo septintas.
Fizinė ir psichologinė ištvermė – svarbiausi dalykai, norint įveikti didelius atstumus. Kurią iš jų išsiugdyti sunkiau, nežinia. Tačiau būdai pasiekti savo tikslams kartais šokiruoja.
Tam, kad įprastų prie didelio fizinio krūvio, reikia nuolatinių ilgų treniruočių ir kartais per dieną nuvažiuoti šimtą ar du šimtus kilometrų arba pėsčiomis vienu ypu nueiti apie 70 kilometrų.
Tačiau sunkiose ir atsakingose varžybose koją pakišti gali ir psichologiniai dalykai. „Kai imi galvoti, kur aš esu, ką darau ir kodėl. Kai galvoji apie viską vienu metu – ir net sunku įvardinti tai, apie ką galvoji. Jūs klausiat, o aš nežinau, ką atsakyti. Pavyzdžiui, važiuoji ir matai medį. Tada galvoji apie medį“, – iš lėto rinkdamas žodžius kalbėjo E. Šulskus.
Lietuvoje, kur dviračių sportas nėra toks populiarus, kaip krepšinis ar futbolas, daugelio žinių dviratininkui tenka ieškotis pačiam.
„Psichologinę ištvermę ugdau šaltoje vonioje. Šaltame vandenyje guliu maždaug 50 minučių, tačiau svarbu, kad kūno temperatūra nenukristų žemiau, nei 36 laipsniai. Vėliau, išlipus iš vonios, reikia laukti, kol natūraliai ji pakils – tai nutinka maždaug per dvi valandas. Tai nėra lengva“, – pasakojo E.Šulskus.
Į varžybas E.Šulskus važiuoja su savo pagalbininkais – komandos nariais. “Kaip ir „Nuostabiuose lūzeriuose“, jie žino, ko man ir kada reikia. Važiuodamas aš neturiu galvoti, kas bus, kai sustosiu. Man duoda vandens gertuvę, ir liepia važiuoti toliau.
Psichologinę ištvermę ugdau šaltoje vonioje. Šaltame vandenyje guliu maždaug 50 minučių.
24 valandų važiavime labai svarbu nestoti, mat tada vėl sėstis ant dviračio – dar sunkiau. Pats lyg sąmoningai „tempi“ laiką, kad kuo ilgiau nevažiuotum. Sustoti blogai ir dėl to, jog labai greitai atšąla raumenys”, – pasakojo E.Šulskus.
Varžybos Kalifornijoje buvo sudėtingos ir dėl maršruto, mat vietomis jis driekėsi kalnuotomis ir akmeningomis vietovėmis. Todėl Kalifornijos varžybų patirtis E.Šulskui pravers ir bekelės varžybose Lietuvoje.
„Tąsyk griuvau tris kartus. Vieną kartą – rimtai, tarp akmenų. Maniau, kad viskas. Atsisėdau ir pradėjau galvoti – ar atvažiavau į JAV tam, kad nuvažiuočiau vos keturis ratus? Ir tai viskas? Tačiau atsigavau ir varžybas tęsiau toliau“, – pasakojo E.Šulskus.
Sportininkas sako bandantis neakcentuoti vienų varžybų kaip svarbiausio siekio ir tikslo: „Aš tiesiog važiuoju ir dalyvauju skirtingose varžybose“.
Nepaisant nuovargio, įtampos ir šaltos vonios E.Šulskus sako, jog dviratis jam – pats didžiausias pomėgis ir gyvenimo būdas. Pasaulio dviračių čempionate bei kitose varžybose iškovotos aukštos vietos sportininkui suteikia daug džiaugsmo.
„Niekada apie konkrečias vietas negalvoju – svarbiausia yra varžybose padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, o rezultatas bus toks, koks bus“, – sakė E.Šulskus.
