Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad maršruto net nebandėme įveikti: pagailėjome rūbų. Tačiau į kitas Žalvario parko pramogas ranka nenumojome. Nors prizų už tai nebuvo žadama, dalyvauti skatino neįprasta aplinka.
Pirmyn į chaosą!
„Mes Lietuvoje?“ – net kelis kartus perklausė bendrakeleivė, kai Žalvario parko savininkas Algirdas energingai pristatinėjo savo parke esančius objektus ir lyg žirnius į dubenį bėrė jų istorijas.
Manęs pačios neapleido įspūdis, jog patekome į savotišką kosmosą: erdvę, kurioje eksponatai ir objektai lyg ir nedera tarpusavyje, tačiau vos po kelių Algirdo paaiškinimų susisieja lyg taip ir turėtų būti.
Žalvario parkas – tai 40 ha teritorijoje įsikūrusi kaimo sodyba su konferencijų sale, dūmine pirtele, netradiciniais meniniais eksponatais. Pavyzdžiui: „Mūsų NASA“, „Diogeno statinė“, „Robinzono namelis“, „Širšių lizdas“, „Mamų koplytėlė“ ir kt.
Aplankyti jame galima ir Salvadoro Dali paveikslų kopijų parodą, kuri įrengta kiek neįprastoje aplinkoje – tualete. Jį išdidžiai saugo nykštukas, tiesiogiai atspindintis posakį: „Einu pas nykštukus“.
Šis privatus parkas netelpa į jokius rėmus, o jame siūlomos pramogos tokios išskirtinės, kad kartais verčia kilstelėti antakius ir ištarti „kas čia dabar?“. Juk net viešnagė jame prasideda patrankos salve, o tuomet parko pristatymas persikelia į svirną, prikimštą daugybės eksponatų – raguotų vikingų kepurių, neįprasto dydžio rogių ar seno oro baliono „lopšio“.
Tačiau toks chaosas – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neturintis jokios prasmės. Viską į „vietas“ sustato pats parko šeimininkas A.Nomeika.
Į kiekvieną klausimą jis turi atsakymą (tiesa, nebūtinai teisingą ir tikrą), o apie kiekvieną – net ir mažiausią – daiktą išraito ilgiausią pasakojimą. „Štai čia popiežiaus krėslas – jame jis sėdėjo, kai lankėsi Lietuvoje, o mes jam rengėme priėmimo šventę“, – pasakoja rodydamas į viename iš pastatų stovinčią standartinę odinę kėdę.
Nors protas sako, kad Jonas Paulius II, kuris yra vienintelis popiežius, lankęsis Lietuvoje, greičiausiai šiame krėsle nesėdėjo, dvejonė pasėta: „O gal sėdėjo?“ Juolab, kad A.Nomeika buvo vienas iš tų, kurie prisidėjo prie šventojo tėvo sutikimo iškilmių organizavimo Lietuvoje.
Žalvario parke galima rasti ko tik nori – nuo patrankų iki akmeninio besmegenio. Galbūt todėl ši vieta įdomi tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Skirtingai amžiaus grupei pritaikomos ir užduotys bei pasakojimai apie parke esančius objektus. Pavyzdžiui, kalbėdamasis su vaikais kompiuterį A.Nomeika pavadina „durnadėže“, o vienoje iš ekspozicijų demonstruoja kaip atrodo kompiuterio pelė ir pelėkautai su nupiešta pele. Pastarieji mažiesiems – kur kas mažiau pažįstamas eksponatas.
„Parke apsilankę vaikai iš čia išvažiuoja sušilę, nusilakstę ir pervargę, bet laimingi“, – sako A.Nomeika, net neslėpdamas, jog tokios emocijos – didžiausias atpildas.
Tuo metu vyresniems lankytojams jis tuos pačius objektus „nušviečia“ kitomis spalvomis: pavyzdžiui, pasakoja apie skaičių 69 reikšmę arba siūlo užsukti į naktinį siaubingai erotiško filmo seansą, rodomą po atviru dangumi.
Jaunas poras jis kviečia pagyventi apartamentuose „Širšių lizdą“: jei ten pora praleis bent naktį, galima manyti, jog išliks kartu visą gyvenimą.
Naujas daiktų gyvenimas
„Mūsų keistuolis“ – taip apie parko įkūrėją A.Nomeiką sako vietiniai ir Molėtų turizmo bei verslo informacijos centro darbuotojai. Tačiau pripažįsta, kad jo galvoje gimusios idėjos – unikalios.
Savojo parko idėją jis brandino daugiau nei 30 metų. Tiesa, toli nuo pramogų jis nebuvo ir anksčiau – visą suaugusiojo gyvenimą jis organizavo renginius, kuriuose, kaip pats sako, sutiko daug garbingų žmonių – nuo sportininkų iki popiežiaus; siekė rekordų.
„Kūriau šventę kitiems“, – sakė jis. Pasivaikštinėjus po parką atrodo, kad šventę kuria ir toliau. Tik dabar jau savo parke.
„Laikausi principo, kad kiekvienas daiktas gali prisikelti naujam gyvenimui. Tereikia trupučio fantazijos“, – atskleidžia parko filosofiją. Ta fantazija padeda paversti senus unitazus kliūčių taku, aprūdijusios mašinėlės iš nebeveikiančio atrakcionų parko – lauko kino teatru ir t.t.
Daugelio daiktų idėjos ir naujos paskirties nesuprasi, kol jos nepaaiškins A.Nomeika. Tad lankytis parke be jo – neverta. „Iš tiesų ir kategoriškai draudžiama“, – rimtu veidu aiškina jis pats.
Lygiai taip pat, kaip ir kalbėdamas apie „Ferrari“, kurią bet kuris iš lankytojų gali laimėti įveikęs purviną pelkių trasą ir sumušęs jau pasiektą rekordą.
Kas jį pasiekė? Į šį klausimą A.Nomeika turi paruošęs apgaulingą atsakymą.
„Anksčiau tas laikas buvo 41 sekundė. Maniau, kad greičiau už mane trasos niekas neįveiks. Tačiau kartą vienas išsitreniravęs vyrukas, kovinių pajėgų pareigūnas, ją įveikė per 39,5 sekundes.
Buvau pasakęs jam 40 sekundžių – maniau, kad jau greičiau neįmanoma. Tačiau jis ėmė ir „pravarė“ greičiau. Ką, turėjau atiduoti mašiną, kurią buvau pažadėjęs“, – porino parko šeimininkas. O kai aš kartu su bendrakeleiviais ėmiau aikčioti ir stebėtis, lyg tarp kitko pridūrė:
„Gerai, kad tas vyrukas buvo mano sūnus. O ką? Mašinos juk aš nebeturiu? Atidaviau jam, sąžiningai laimėjusiam. Važinėja dabar mieste“.
Štai toks yra Žalvario parko šeimininkas, sugebėjęs sukurti analogų neturintį parką. Jei norėsite užsukti, nepamirškite iš anksto jam paskambinti arba parašyti feisbuke žinutę.
