Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė tęsia pasakojimą iš Lotynų Amerikos, kur lankė lietuvišką paveldą sudarinėdami internetinę lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos", http://www.gabaleliailietuvos.lt
Apsilankymas sužymėti Beriso paveldo „Gabalėliuose Lietuvos“ paslapties neišsklaidė – bet tikrai pradžiugino, kad užsienio lietuvių istorija gali tekėti ir gražesne kryptimi, nei ta, kurią dažnai matome: kai senosios lietuvių kartos keliauja Anapilin, o jų vaikų gal tik koks trečdalis tęsia veiklą, anūkų – jau tik devintadalis, o pirma mišri santuoka paprastai visą lietuvybę užbraukia. Kaip taikliai pastebėjo Jonas Baltrus iš Pitsburgo, vienas pirmųjų „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjų, kritinis amžius dažnai lietuvių organizacijai yra 100 metų: maždaug tuo metu narių gretos būna praretėjusios ir pasenusios, organizacijos užveria duris.
Ne Berise. Lietuvių katalikų klube „Mindaugas“ švelniai nustebino pasitikęs jaunas Facundo, šokantis tautinius šokius, pramokęs kiek lietuviškai ir lankęsis Lietuvoje, nors... pats visai nėra lietuvių kilmės. „Mano draugai buvo lietuviai, ir aš prisijungiau“, – sakė jis.
Jau tik vienas „Mindaugo“ narys yra gimęs Lietuvoje, ir tam pačiam virš 90 metų. Tačiau narių yra 150, iš jų apie 80 proc. lietuvių kilmės. Be narių klube sutikome ir ten savanoriaujančią Ingridą Jotkaitę, atvykusią iš Lietuvos: ji moko klubo narius lietuvių kalbos, lietuviškų tradicijų. Tokią savanorystę finansuoja Lietuvos valstybė, tokių savanorių gali paprašyti atsiųsti ir kiti lietuvių klubai pasaulyje – tačiau ne visi tą žino ar mėgina. Abu Beriso klubai nuolat sulaukia tokių savanorių, kurie padeda išlaikyti lietuvybę. „Mindaugas“ gavo ir paramą iš Lietuvos klubo remontui.
Antrasis Beriso lietuvių klubas „Nemunas“ pribloškė dar labiau. Daugelis pasitikusiųjų buvo maždaug 20-30 metų amžiaus. Pamatęs juos, laukiančius mūsų prie įspūdingo 2010 m. klubo sieną papuošusio tautinio bareljefo, norėjau pakalbinti ispaniškai – jau nebesitikiu, kad imigrantų iš Lietuvos anūkai ar proanūkiai kalbės lietuviškai. Bet su manimi visas „Nemuno“ jaunimas kalbėjo švaria lietuvių kalba, nors ne tik jie patys, bet ir jų tėvai ar net seneliai gimę jau ne Lietuvoje. Priešingai – sunkiau lietuviškai kalbėjo vyresnieji, 40-50 metų amžiaus nariai.
Kaip pasakojo klubo lyderis Juanas Ignacio Kalvelis, pats 36 metų amžiaus, jo šeimoje nebuvo kalbama lietuviškai. Dar daugiau, jam lietuvis – tik vienas iš senelių. Bet jo karta itin susidomėjusi savo kilme. Kalvelio nuomone, prie to smarkiai prisideda Beriso Imigrantų šventės, trunkančios ištisą mėnesį ir apimančios visą miestą: jų metu mieste dega ugnis, panaši į Olimpinę ugnį. Net maišytos kilmės jaunimas nori stoti į kokį nors tautinį klubą, kad galėtų šokti, dainuoti per tas šventes.
Ne mažiau svarbu, pasak Kalvelio, lyderiams laiku pasitraukti. Jo teigimu, žymios dalies lietuviškų organizacijų senieji nariai „laiko vadžias“ kiek tik gali, nėra linkę perleisti atsakomybės ir teisės spręsti jaunimui. Jie myli savo klubus, draugijas, parapijas, rūpinasi jais kiek gali – bet galiausiai juos palaužia prastėjanti sveikata, o jų pakeisti tada nebebūna kam, nes pamaina neišugdyta.
„Nemune“ buvo kitaip, jaunimas galėjo „paimti vadžias“, o dabar jau pats Kalvelis iš lėto traukiasi, užleisdamas vietą dar jaunesniems – bet dar viską stebėdamas, prižiūrėdamas. Dirva paruošta: per pastaruosius keliolika metų vien mokytis lietuvių kalbos į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje išvyko beveik 25 „Nemunas“ jaunuoliai (daugybė jų – lietuviškai nemokančių tėvų vaikai): daugiau, nei iš visų Buenos Airių. O Vasario 16-osios gimnazija, Pietų Amerikoje ne kartą įsitikinau, daro stebuklus: per kelerius metus lietuviškai nemokėję paaugliai išmoksta kalbą taip, tarsi būtų didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Lietuvoje.
Dar įdomesnė Berisui netolimo Tandilio miesto istorija: istorinio lietuvių klubo ten išvis nebuvo, tačiau jį, Kalvelio padedami, 2010 m. įkūrė lietuvių imigrantų palikuonys, dabar ten yra ir lietuvių šokių kolektyvas, mokomasi kalbos, yra apie 30 narių, irgi atvyksta savanoriai iš Lietuvos.
Apsilankymas Berise užbaigė ekspediciją į Lotynų Ameriką linksma gaida: išsaugoti lietuvybę iš kartos į kartą ar netgi atgaivinti apnykusią lietuvybę užsienyje įmanoma, ir, tikriausiai, Juanas Ignacio Kalvelis galėtų būti vienas geriausių konsultantų kaip.
Plačiau apie Beriso lietuvišką paveldą skaitykite „Gabalėliai Lietuvos“:
http://global.truelithuania.com/lt/beriso-4955/
Augustino Žemaičio Beriso ir aplinkinių teritorijų aprašymas keliautojams ir besidomintiems kultūra:
http://augustinas.net/argentinos-antroji-sirdis-pampos-ir-kurortai-13639
