Jau šešis dešimtmečius ji priklauso garsiajam Harvardo universitetui. Prie Daugų ežero vaikystėje augęs B.Berensonas vilą su meno kūriniais ir turtinga, 50 tūkstančių tomų, biblioteka universitetui tiesiog padovanojo, norėdamas, kad ji taptų Renesanso meno studijų centru, skirtu studentams bei menotyrininkams iš įvairių šalių.
Florencijos pakraštyje, netoli Settignano miestelio, galima išvysti Villa I Tatti. Įkyrūs žvilgsniai šiai vilai niekados negrėsė: jos valdas saugo siena, upelis ir aukšti parko kiparisai.
Nedaugelis florentiečių žino, kad nuo 1961 m. vila yra Harvardo universiteto Renesanso studijų centras, o kad jos savininkas buvo Lietuvos žydas Bernhard Valvrojenski – pasakytų tik vienetai. Dar ir todėl, kad jau nuo paauglystės jis gavo pavardę Berenson. Mat B.Valvrojenski tėvai, 1875 m. emigravę į JAV iš to meto carinės Lietuvos, pasikeitė anglosaksams sunkiai ištariamą slavišką priebalsių derinį į melodingą Berenson. Taip Bernhard tapo Bernardu Berensonu.
Vaikystės metai, praleisti Alytaus rajone, Butrimonių kaime, paliko neišdildomą įspūdį Bernardo turiningame ir ilgame gyvenime, nors jam buvo tik dešimt metų, kai visa šeima iš Butrimonių persikėlė į Jungtines Valstijas. Amerikoje gabus vaikinas iš Bostono universiteto greitai perėjo į prestižinį Harvardą, kur studijavo lingvistiką ir literatūrą. Laisvalaikiu jis lankė Museum of Fine Arts, kur susidomėjo italų tapyba ir susipažino su garsia filantrope Isabella Stewart Gardner.
Antrame semestre, gavęs stipendiją iš privačių jo talento gerbėjų, B. Berensonas atvyko studijuoti į Paryžių, lankėsi Londone ir Oksforde, kur sutiko būsimą žmoną Mary Whitall Smith. Kilusi iš JAV Pensilvanijos valstijos kvakerių, ji buvo literatė ir menotyrininkė. Palikusi nemylimą vyrą ir dvi dukras Anglijoje, Mary su Bernardu 1890-aisiais persikėlė gyventi į Florenciją. Saulėtoje Italijoje pražydo jų iki tol aistringa, bet slapta meilė, kuri dar po dešimties metų bus vainikuota sutuoktuvėmis vilos I Tatti privačioje koplyčioje.
Domėdamiesi italų vaizduojamuoju menu, jie keliavo po Toskanos, Umbrijos, Emilijos-Romanijos ir kitus Šiaurės Italijos regionus. Atradimai žavėjo ir gilino B. Berensono žinias apie italų tapybą. 1894 m. pasirodė jo studija apie Venecijos Renesanso tapytojus. Po poros metų išleistas dar vienas svarbus jo veikalas apie Florencijos Renesanso dailininkus.
Studijų laikų pažintys intelektualų, filantropų ir verslininkų tarpe ilgainiui paskatino Bernardą tapti ne tik connoisseur – meno kūrinių žinovu, bet ir autorystės nustatymo ekspertu. Jo paslaugos turėjo paklausą ir ilgainiui tapo labai pelningu verslu. XX a. pradžioje susidomėjimas italų tapyba sparčiai augo ne tik JAV, Europos muziejininkų, bet ir privačių meno gerbėjų tarpe. Iš nediduko, bet guvaus ir subtilų estetinį skonį turinčio litvakų bernioko išaugo didžiausias XX a. pirmosios pusės italų Renesanso tapybos ekspertas.
Jo vila tapo meno istorikų ir kritikų meka. Pas B. Berensoną iš visų pasaulio kraštų traukė meno muziejų direktoriai, įvairūs meno specialistai, mėgėjai ir šiaip smalsuoliai. B. Berensonas buvo svetingas ir malonus pašnekovas, o apie jo nepriekaištingą ir elegantišką aprangą sklido legendos.
Rašytojas Antanas Vaičiulaitis radijui „Amerikos balsas“ pasakojo, kad Bernardas prisimindavo, kaip vaikystėje tėvas jį murkdė Daugų ežere. Apie savo vaikystės dienas jis kalbėjo: „Aš atsimenu rugiapjūtės gražias dainas ir kokios girios ten augo. Prie kelių ten stovi dideli kryžiai.“ A.Vaičiulaitis minėjo, kad Bernardas lietuviškai nekalbėjo. Esą, „sakė pasakė“ buvo vienintelė frazė, kurią jis mokėjo ištarti, gudriai susižvalgęs su žmona Mary, kai kas nors iš garsių svečių nusišnekėdavo.
Savo įspūdingą vilą šalia Florencijos su visais meno kūriniais ir 50 tūkstančių tomų biblioteka B.Berensonas padovanojo Harvardo Universitetui. Beje, būdamas pats emigrantas, norėjo, kad ji taptų Renesanso meno studijų centru, skirtu ne tik JAV piliečiams, bet ir studentams bei menotyrininkams iš kitų šalių. Jis sakydavo, kad niekas taip intelektualiai nepraturtina ir nepraplečia akiračio, kaip pokalbis su išsimokslinusiais svetimšaliais.
Viloje I Tatti kasmet lankosi profesoriai, doktorantai ir magistrantai. Pateikus prašymą, galima naudotis biblioteka ir su nedidele grupe, lydima anglakalbio gido, apžiūrėti vertingą vilos meno kolekciją bei jos nuostabų sodą. Pamatę viloje italų XV a. dailininko Domenico Veneziano Madoną su Kūdikiu, suprasite, kodėl šis paveikslas buvo mėgstamiausias B. Berensono eksponatas.
Plačių pažiūrų litvakas neapsiribojo tik italų menu – vilos kambariuose yra nemažai ir kitų šalių meno. Tai rodo šeimininko plačius interesus ir universalią grožio sampratą. Be to, atsižvelgiant į jo valią, meno kūriniai viloje nebuvo ir nėra eksponuojami tradiciškai. Todėl lankytojai gali matyti indišką VI a. altorių ar japonišką vazą su šalia kabančiu krikščionių šventuoju. Tiesa, šiais pandemijos metais vizitai viloje laikinai nutraukti.
Dėmesio vertas ir link Florencijos besileidžiantis vilos sodas. Jį, renesansinio giardino all’italiana (itališkojo sodo) principu, 1909 m. suprojektavo architektai Geoffrey Scott ir Cecil Pinsent. Ties vilos pastatais, aukščiausioje jo dalyje, buvo požeminė šaltinio vandens cisterna, kuri drėkino sodą. Berensonai galėjo pasipuikuoti medžių, krūmokšnių ir vejos aksomu, primenančiu vešlią lietuvišką žalumą net ir kaitriausią itališką vasarą.
Ne taip seniai, prieš trisdešimt metų, sodas buvo restauruotas, ir dabar yra muziejus po atviru dangumi su akmenėliais grįstomis terasomis, karpytais krūmokšniais ir skulptūromis. Viena iš jų vaizduoja patį Bernardą, žvelgiantį į jo buvusią žemišką buveinę ir sutinkantį atvykėlius.
estamente garsus meno kritikas draudė dalinti nuosavybę į atskiras valdas, nes jis norėjo išlaikyti šios ramios oazės nuošalią ir bukolišką aplinką. Tegul Florencija bus visada šalia, bet už vešlios 30-ties hektarų žalios širmos, saugančios vilą nuo modernaus pasaulio gaudesio ir cemento monstrų. Ir iš tiesų, pažvelgus į I Tatti iš aukštai, matyti dideli alyvmedžių ir vynmedžių plotai, kurie ne tik driekiasi aplinkui, bet ir aprūpina ją, bei visus norinčius, vynu ir aliejumi.
Taip iš buvusio litvako valdų galima ne tik pasisemti dvasinio, bet ir kūniško peno. Grožis ir gėris visada eina už parankės. „Na, ir sakė pasakė“, – pagalvotų Bernard su Mary vilos požemiuose, kur jie atgulė amžinam poilsiui. Ji – 1945 m., būdama 81-erių, o jis – 1959 m., sulaukęs garbingų 94 metų.
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Rodyti visą žemėlapį.