Jeigu iki šiol nieko nesate girdėję apie žaidimą, kuris pavadintas montebolu, nėra nuostabu. Šis žaidimas buvo sukurtas tik 2010 metais ir pirmą kartą išbandytas Mantagailiškio dvaro 20 hektarų parke. Jo principas paprastas: įspirti kamuolį į visas 14 parko pievoje įrengtų duobučių atliekant kuo mažiau spyrių.
Mintis kilo žiemos naktį
Šį žaidimą, kurio trukmė 3-4 valandos, gali žaisti tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus žmonės, o dalyvių skaičius gali būti nuo 5 iki 63. Ypač smagu montebolą žaisti komandomis, azarto žaidėjams tikrai nepritrūksta. Mantagailiškio dvaro parke žavesio prideda ir tai, kad tai unikali vieta su gamtos kliūtimis – Biržų kraštui būdingomis karstinėmis įgriuvomis (smegduobėmis).
Paklaustas, kas įkvėpė tokį žaidimą sugalvoti, S.Kalkys nedaugžodžiauja. Esą didelį plotą tekdavo šienauti, todėl ilgomis žiemos naktimis ramybės nedavė mintis, ką čia reikia padaryti: „Golfo nedarysi, nes Biržuose žmonėms brangu. Reikėjo kažko paprasto, lietuviško. Šitame dvare gyvenę žmonės rengdavo varžybas, buvo ratas ir kas greičiau su arkliais įveiks atkarpą nuo Start iki Stop ženklo. Tai ir galvojau, kad reikia čia sporto šakos. Lyg ir golfo, bet paprastesnio. Taip ir išėjo – iškasiau duobutes, paėmiau kamuolį, išbandėm su draugais. Jie pasakė – norim dar. Tas „norim dar“ tęsiasi jau nuo 2010 metų.“
Žaidėjus prižiūri teisėjas, o viena iš pagrindinių taisyklių – žaidžiant negalima keiktis. „Rupūs miltai galit pasakyti“, – juokėsi žaidimo išradėjas. Žaidimo pavadinimas „Monteball“, kilęs nuo dvaro pavadinimo, yra užpatentuotas, bet bent kol kas niekas nesikreipė norėdamas tokį žaidimą organizuoti savo sodyboje ar parke.
Dvarą pamatė netyčia
Pavarinėjus kamuolį (pirmą kartą pabandžius nėra taip lengva pataikyti tą kamuolį į duobutę, nors iš pradžių atrodo vienas juokas), žvilgsnis krypsta į apleistus dvaro rūmus greta.
„Net nežinojau, kad tas dvaras čia toks yra, nes jo nebuvo matyti – buvo apžėlęs, apaugęs, niekas čia nesilankydavo. Tik vyresni žmonės žinojo, čia buvo šiltnamių, gamybiniai cechai. Netyčia su tėvu užklydom. Sužavėjo... net nežinau, kaip paaiškinti, bet turiu sodybą, kurioje neauga medžiai – negyva žemė, kiek pasodini, tiek žūsta, vargti teko gal penkerius metus. O čia medžiai sužavėjo, jie suaugę, kai kurie labai seni. Patiko šita vieta, atsirado noras, kad joje lankytųsi žmonės“, – dairydamasis po pirmo sniego nubalintą parką šalia dvaro rūmų pasakojo S.Kalkys.
Skubėti S.Kalkys teigia neturintis kur, todėl darbai čia vyksta lėtai ir kruopščiai jau nuo 2008 metų.
„Tai daug laiko ir lėšų reikalaujantis dalykas. O ir neturiu tokio tikslo, kad imti ir staigiai jį atstatyti. Archeologiniai, architektūriniai dalykai, projektai – viskas užtrunka“, – kalbėjo dvaro savininkas.
Įsigydamas dvaro rūmus S.Kalkys juos rado išties prastos būklės. Patys rūmai buvo keliskart perstatyti XIX amžiaus viduryje, teritorijoje buvo 12 pastatų su kumetynais, šulinio pastatu, gamybiniais statiniais. Atgaivinti planuojama visus juos.
Gyventa nuo XVI amžiaus
Sovietmečiu rūmuose buvo įrengtas sandėlis, gyveno kelios šeimos. Dalis prilipdyto priestato vėliau nugriautas, kita dalis nugriuvo pati. Šiuo metu, paklaustas, kiek darbų jau atlikta dvaro savininkas užtikrina – rūmai nesugrius, nors juos įsigijus nebuvo nei normalaus stogo, nei sienų, nei langų. Pastarųjų ir dabar nėra, tačiau tikimasi atstatyti rūmus tokius, kokie jie buvo XVII amžiuje. Nors žmonės šioje vietoje, kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, gyveno dar nuo 1550 metų.
Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė ir daugiau dvaro paslapčių. Tarkim, čia rasta tokių pat koklių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldikos elementais likučių kaip ir Valdovų rūmuose. Visi vertingi radiniai perduoti Biržų krašto muziejui.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad apie 1645 metus dvaras priklausė Montygailiams, vėliau, nuo XVIII a. minimi Kušelevskiai, kurių viena iš palikuonių Konstancija Kušelevskytė ištekėjo už barono Karolio Holšteino, taip dvaras perėjo šiai bajorų giminei. Apie 1942 metus dalį dvaro žemės ir rūmus nusipirko broliai Dučinskai, kurių palikuonys, atgavę nuosavybę 1994 metais, ir pardavę dvarą S.Kalkiui.
Vieta lankytojams
Baigus rekonstrukciją, dvaras tarnaus kaip vieta turistams – norintiems pažaisti montebolą, pavalgyti, pernakvoti. Gal ir pats čia apsigyvens kažkada ateityje, svarstė S.Kalkys, rodydamas rūmų vidų, kur šiuo metu dirba statybininkai. Lėtai dirba, nes darbų pabaiga numatyta ne anksčiau nei po septynerių metų.
Parkas su visais pastatais užima apie 25 hektarus žemės, dalis jo – čia pat augantis miškas. Šią teritorija S.Kalkys sako jau pradėjęs tvarkyti, čia įrengti takai, vedantys apžiūrėti smegduobių. Paklaustas, kaip yra, kad nė vienas iš dvaro statinių per tiek metų neįgriuvo į kurią nors iš smegduobių, verslininkas nusijuokė: „Čia senųjų žmonių paslaptis, kaip jie žinojo, kur statyti, kad neprasmegtų. Gal kažkokius tyrimus darė, kaip darydavo ieškodami vandens, nežinau.“
Smegduobių dvaro parke yra net apie 50, kai kurios – tikrai įspūdingos.
