Miestas su tvirtove sudarė vienintelį Lietuvoje išlikusį renesanso stiliui būdingą kompleksą. Per Antrąjį pasaulinį karą nemažai pastatų sugriauta, šiandien dalis senamiesčio paskelbta urbanistikos paminklu. Šiuolaikinė senamiesčio dalis suformuota XX a. Biržuose galime ne tik grožėtis senąja architektūra, bet ir įvertinti naujus sumanymus. Prie pilies, Agluonos upėje, veikia šviečiantys fontanai, o 2014 m. Širvėnos ežero pakrante nutiestas dviračių takas.
Siaurojo geležinkelio kompleksas
Siaurukas – tai 750 mm pločio vėžės geležinkelis, vienas unikaliausių mūsų šalies technikos paveldo objektų. Siaurojo geležinkelio linija Biržus pasiekė 1921–1922 m., kai buvo ilginama Gubernijos–Biržų geležinkelio atkarpa. Mieste iki šių dienų išlikę stoties ir depo pastatų, sandėlių, vandens bokštas, atnaujintas lokomotyvas ir siaurojo geležinkelio atkarpa Panevėžys–Biržai.
Pašto pastatas
1903 m. statytas dviejų aukštų namas su mansarda dar vadintas Jansonų rūmais. Šiame mūriniame raudonų plytų pastate 1908–1914 m. veikė keturklasė mokykla, 1917–1931 m. – Biržų gimnazija. 1931 m. čia įsikūrė pašto, telefono ir telegrafo įstaiga. Biržų paštas šiame pastate veikia iki šiol.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Pirmoji bažnyčia Biržuose iškilo apie 1500 m. Mikalojaus Radvilos iniciatyva. Kita bažnyčia, kuria rūpinosi Vilniaus vyskupas Albertas Radvila, iškilo 1515 m. Bėgant metams abi šventovės sumenko. Biržų savininkė Liudvika Karolina Radvilaitė 1692 m. įrengė naują nedidelę katalikų bažnyčią. XVIII a. viduryje – XIX a. pradžioje būta dar dviejų bažnyčių, kol galiausiai pagal architekto Lauryno Cezario Anikinio projektą grafas Jonas Tiškevičius 1857–1861 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Ji 1879 m. konsekruota. Baltuojančios bažnyčios fasade kyla du bokštai, tarp kurių centre įsiterpęs frontonas. Šventovės vidų puošia arkos, ornamentika, sienų tapyba. Bažnyčioje esantys trys altoriai, sakykla, klausyklos, vargonų prospektas – neobarokinio stiliaus dirbiniai. Tiškevičių giminės herbas puošia 1879 m. kurtus vargonus, Biržų miesto herbas – medines ložes. Fundatoriaus J.Tiškevičiaus atminimą saugo memorialinė lenta prie įėjimo į bažnyčią.
Biržų pilis
Biržų kraštą garsina didinga Biržų pilis, kurios rūmuose dabar įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno dėka 1589 m. iškilusią tvirtovę sudarė reprezentaciniai rūmai, evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Per karus su švedais ji buvo apgriauta ir tik 1682 m. galutinai atstatyta. Ši tvirtovė buvo gerokai didesnė už pirmąją, tačiau 1704 m. švedai rūmus ir kitus tvirtovės pastatus susprogdino. 1978–1988 m. buvo rekonstruoti reprezentaciniai pilies rūmai, po dviejų dešimtmečių pradėti ginklų arsenalo atstatymo darbai. Pilies teritorijoje taip pat išlikęs tiltas, dvi parakinės, vartų ir gynybinių statinių fragmentai. Tai vienintelė geriausiai Lietuvoje išsilaikiusi bastioninio tipo tvirtovė. Nuo 1989 m. pilyje veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“. Muziejuje yra 25 salės, kurių eksponatai pasakoja apie krašto istoriją ir kultūrą. Muziejuje rengiamos dailės ir liaudies meno parodos, vyksta edukacinės programos.
Evangelikų reformatų bažnyčia
Biržų miesto panoramoje raudonuojanti evangelikų reformatų bažnyčia buvo pastatyta XIX a. Pirmoji šventovė Biržuose iškilo reformatų šalininko Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva XVI a. pabaigoje. Po šimtmečio bažnyčia buvo nuniokota gaisro, o ją pakeitusi šventovė laikui bėgant sumenko. Pagal architekto Heinricho Šelio projektą statyta dabartinė bažnyčia, konsekruota 1874 m., tapo pagrindiniu čia gyvenusių evangelikų reformatų centru. Šventovė pasižymi neogotikinėmis architektūros formomis, į viršų smailę keliančiu bokštu, smailiais arkiniais langais.
Širvėnos ežeras
Širvėnos ežeras – seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Jis suformuotas 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes – Agluoną ir Apaščią. Ežeras čia atsirado gynybos tikslais – 400 ha ploto vandens telkinys saugojo Biržų pilį ir miesto prieigas iš šiaurinės pusės. Dabar Širvėnos ežero plotas – apie 325 ha. Kranto linija vingiuota, giliausia vieta siekia 3,5 m, yra 15 salų. Šiauriniame ežero krante yra Astravo dvaras, kurį su miestu jungia pėsčiųjų tiltas.
Pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą
Norėdami pėsčiomis pasiekti Astravo dvaro sodybą, turime pereiti įspūdingo ilgio – 525 m – pėsčiųjų tiltą per Širvėnos ežerą. Jis Astravo dvarą jungia su Biržų miestu.
Astravo dvaras
XIX a. viduryje Astravo dvarą iš kunigaikščio Dominyko Radvilos įsigijo grafas Mykolas Tiškevičius. Dvaro sodyba pradėta atnaujinti jau kito šeimos nario – Jono Tiškevičiaus. Jo pastangomis per 20 metų iki 1862 m. buvo pastatyti dvaro rūmai, tiltas, sukurtas parkas, paviljonai, kiti sodybos pastatai (šunininko-vartininko namelis, raudonų plytų arklidės). Pagal itališkų vilų pavyzdį statytas dvaro rūmų ansamblis (archit. Tomas Tišeckis) puoštas bokšteliu, belvederiu, gražiomis arkadų eilėmis, plačiais langais, kolonomis. Čia iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio puikavosi ir dvi liūtų skulptūros iš ketaus, dabar stovinčios prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune. Astravo dvare jas pakeitė kopijos. Astravo rūmų interjeras taip pat labai puošnus. Ypač vertingas buvo klasicistinė rūmų vidaus puošyba, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Viduje – dviaukštis vestibiulis su 8 kolonomis ir medine drožinėta apdaila. 1956–1965 m. Astravo dvaro rūmai buvo restauruoti. Rūmus supantis patrauklus peizažinis parkas pradėtas sodinti 1851 m., baigtas – 1862 m. Parkas turi ašinę kompoziciją, jame yra šeši netaisyklingos formos tvenkiniai su perkasa. Šalia baltuojančių dvaro rūmų išlikęs ir raudonų plytų tiltas, kaip užtvanka statytas 1858–1860 m. Didingą romėnų akveduką primenantis tiltas – 51 m ilgio, jo mūre išlikęs akmuo su statybos data ir fundatoriaus inicialais. Astravo dvaro sodyba paskelbta kultūros paveldo objektu.
Biržų regioninio parko lankytojų centras
Biržų regioninio parko lankytojų centre galima gauti informacijos ne tik apie parko, bet ir apie viso Biržų rajono lankytinas vietas. Čia veikia nemokama ekspozicija „Prasmengančios žemės kraštas“. Biržų krašte gausu smegduobių, įgriuvų – ekspozicija pasakoja apie įvairius geologinius procesus ir kitas parko vertybes. Gamtos reiškinius suprasti padeda interaktyvūs stendai-žaidimai. Lankytojų taip pat laukia uolienų bei mineralų ekspozicija.
Kirkilų karstiniai ežerėliai
Kirkilų karstiniai ežerėliai – tai 30 įgriuvų, įsmukusių žemiau gruntinio vandens lygio ir dėl to virtusių mažais, maždaug 35 m ar didesnio skersmens ežerėliais. Tai unikalus Europoje reiškinys, nes ežerėliuose randama žaliųjų ir purpurinių sieros bakterijų kolonijų, kurių dar aptikti galima tik Italijoje. Šiuos vandens telkinius galima stebėti nuo pasivaikščiojimo tako arba apžvalgos bokšto. Vasarą, esant tam tikroms sąlygoms, ežerėliai nusidažo įvairiomis spalvomis.
Kirkilų apžvalgos bokštas
Prie Kirkilų karstinių ežerėlių iškilęs apžvalgos bokštas, kurio forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 m, jame esančios apžvalgos aikštelės plotas siekia kone 30 kv. m. Pirmajame aukšte yra 27,75 kv. m amfiteatras žmonių susibūrimams, nedideliems renginiams ar tiesiog poilsiui. Apžvalgos bokštas įrengtas siekiant lankytojams sudaryti palankias sąlygas susipažinti su vienomis pagrindinių Biržų regioninio parko vertybių – Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefu. Užlipus į apžvalgos bokštą atsiveria nuostabūs Kirkilų karstinių ežerėlių vaizdai.
Karajimiškio smegduobės
Karajimiškio kaime galime išvysti ne vieną slūgsančią smegduobę. Žymiausia vadinama Karvės ola. Jos skersmuo – 10–12 m, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Iš šios ertmės veda penki urvai, vienas jų sudaro požeminį ežerėlį. Nusileisti į pačią smegduobės apačią galima mediniais laipteliais, tačiau nenustebkime – apačioje temperatūra siekia tik 5 °C šilumos net ir vasarą. Pasakojama, kad šioje vietoje kadaise prasmegusi karvė, palikusi tik grandinės dalis, todėl įgriuva ir gavusi tokį pavadinimą. Netoli Karvės olos yra ir mažesnių smegduobių. Tai Ievos, Lapės, Geologų ir Barsuko duobės. Geologų duobė atsivėrė 2003 m. balandžio 22 d. – kelios dienos prieš Lietuvos geologų dieną, todėl ir vadinama tokiu vardu. Siekiant lankytojus geriau supažindinti su karstiniais reiškiniais ir užtikrinti patogią smegduobių apžvalgą, teritorijoje prie Barsuko olos buvo įrengtas 700 m ilgio geologinis takas.
Užubalių telmologinio draustinio pažintinis takas
Užubalių telmologinis draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti užpelkėjusį durpyną su pievomis, smegduobėmis, laukais, čia gyvuojančia augalija ir gyvūnija. Draustinis – tai natūralios gamtos kampelis, kuriame galima išvysti bebrų, stirnų, šernų šeimynų, čia peri ir 57 rūšių paukščiai, kurių 5 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Saugomoje teritorijoje įrengti stendai, rodyklės, rodančios kelią 300 m besidriekiančiu mediniu pažintiniu taku-tiltu. Juo keliaudami galime išvysti užžėlusio durpyno kraštovaizdį, o pastatytoje regykloje – stebėti tupinčius lizduose ar skraidančius paukščius.
Pabiržė
Pabiržė – miestelis Biržų regioniniame parke. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jo vardas paminėtas XVI a. 1515 m. čia pastatyta medinė bažnyčia, įkurta Pabiržės parapija. 1782 m. miestelyje jau veikė parapijos mokykla, tačiau neaišku, kada ji buvo įsteigta. Pabiržėje galima aplankyti 1910 m. pastatytą Švč. Trejybės bažnyčią, dvaro sodybos pastatus, paminklus Vytautui Didžiajam ir Motiejui Valančiui.
Pabiržės dvaro sodyba
Netoli Pabiržės miestelio galima išvysti buvusios Pabiržės (Balandiškių) dvaro sodybos likučius – medinį namą, kalvės sienas, pieninę. Buvęs dvaro pastatų kompleksas yra kultūros paveldo objektas. Žinoma, kad XVII a. Pabiržės dvaras priklausė Rastauskams, XVIII a. – Borovskiams, vėliau čia šeimininkavo Bistromai, Kamarauskai. Būtent šie savininkai XIX a. pastatydino dvaro sodybą, kurios likučių galima išvysti ir šiandien. Tarpukariu dvaras buvo išparceliuotas, savininkei Marijai Kamarauskienei buvo palikta tik nedidelė sodybos dalis, o pati vietovė pavadinta Balandiškių kaimu.
Švč. Trejybės bažnyčia
Įspūdinga Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia – neogotikinė šventovė su dviem didingais bokštais. Pirmoji bažnytėlė Pabiržėje pastatyta 1515 m., vietoj jos iškilusi medinė šventovė laikui bėgant sumenko ir apgriuvo. Parapijiečiai mūrinę bažnyčią turėjo nuo 1772 m., o po daugiau nei šimtmečio imtas rengti naujos dabartinės bažnyčios projektas. Raudonų plytų Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1898–1910 m. klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu. Laikui bėgant buvo gražiai sutvarkytas šventovės vidus ir bažnyčia iškilmingai konsekruota 1929 m. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo nuniokota. Sovietmečiu iki 1982 m. Pabiržėje gyveno vyskupas Vincentas Sladkevičius. Nišomis, arkadomis, rozete, trikampiu frontonu puošta Švč. Trejybės bažnyčia stebina ir ją juosiančia raudonų plytų tvora su arkiniais vartais.
Likėnų sanatorijos pastatų kompleksas
Ištyrus Likėnuose trykštančių versmių vandenį, XIX a. Likėnų dvaro sodyboje buvo įkurta gydykla ir viešbutis. Po kelerių metų sudegus gydyklos pastatams ir 1921 m. išparceliavus dvarą, gydyklos ir čia veikusio kurorto nebeliko. Vietovė atsigavo 1938 m. pastačius naująjį gydyklos pastatą ir vėl įkūrus kurortą. Agronomas Juozas Narušas šalia sanatorijos įkūrė 4 ha ploto parką, derantį su mineralinio šaltinio versmėmis. Dabar parke trykšta mineralinio vandens šaltinėlis, tyvuliuoja nedidelis ežeras. Nuo 2013 m. visi norintys gali mėgautis parko biuvetėje trykštančiu mineralinio vandens šaltiniu, turinčiu gydomųjų savybių. Šiandien sanatorija virtusi reabilitacijos ligonine. Seniausios netaisyklingo stačiakampio plano gydyklos primena vieno aukšto mūrinį dvarelį su pastato centrą išryškinančiu mezoninu.
Likėnų šaltiniai
Likėnų gyvenvietė garsėja trykštančiais mineralinio vandens šaltiniais ir purvu, kuriuo gydomi į Likėnų kurortinę vietovę atvykę ligoniai. Vienas iš šaltinių – Smardonės. Tokį vardą jis gavo dėl to, kad čia bėgantis vanduo turi specifinį sieros kvapą. Šaltinio vanduo mažai mineralizuotas, labai kietas. Kitas – Likėnų šaltinis, tekantis natūraliose pievose ir krūmynuose. Trečiojo šaltinio vardas – Salomėja. Visi šaltiniai tarp vietos gyventojų pagarsėję gydomosiomis savybėmis. Jie paskelbti gamtos paveldo objektais.
Papilys
Papilys kaip didikų Radvilų valda pirmą kartą minimas 1561 m. Apie XVI a. ketvirtąjį dešimtmetį Jurgis Radvila Papilio dvarą perėmė iš Astikų, o 1541 m. jį paveldėjo Mikalojus Radvila Rudasis. XVI a. viduryje čia jau stovėjo medinė pilis, kurią kartu su visu miesteliu 1568 m. Radvila Rudasis padovanojo savo sūnui Kristupui Perkūnui. 1612 m. Papilio pilyje gimė LDK didysis etmonas Jonušas Radvila. Biržuose pastačius pilį, Papilio reikšmė sumenko, jis stipriai suniokotas karų su Švedija metu. Papilio pilis mūsų dienų nepasiekė, tačiau išliko dvaro pastatų. Galima išvysti dar stovinčius rūmus, svirnus, tvartus, kumetyną, spirito sandėlį, arklides, ledainę, virtuvę. Papilyje taip pat stovi Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (pastatyta 1936 m.) ir 1785 m. menanti evangelikų reformatų bažnyčia.
Nemunėlio Radviliškis
Nemunėlio Radviliškį, kaip ir daugelį kitų Biržų rajono miestelių, įkūrė didikai Radvilos. Pirmą kartą jo vardas paminėtas 1586 metais. 1590 m. čia pastatyta evangelikų reformatų, o 1782 m. – katalikų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 1849 m. Nemunėlio Radviliškyje leista pastatyti mūrinę bažnyčią. 1854 m. baigta statyti netinkuoto akmenų mūro bažnyčia su trimis altoriais, jos išorė gausiai dekoruota. Bažnyčia buvo apgadinta ir per miestelio gaisrą 1905 m., ir pasaulinių karų metu. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo suremontuota ir stovi iki šiol. Mediniai evangelikų reformatų maldos namai sudegė 1789 metais. 1890 m. jų vietoje pastatyta dabartinė raudonų plytų mūro bažnyčia.
Vabalninkas
Vabalninkas įsikūręs Biržų krašte, šiaurinėje jo dalyje teka Vabalos upė. Miestas yra seniūnijos centras. Pirmą kartą vietovė buvo paminėta XVI a. Nuo seno Vabalninkas garsėjo linais. Čia išauginti linai per Rygą buvo eksportuojami į Vakarų Europą, taigi tai buvo pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis. Nenuostabu, kad 1792 m. miestui suteiktame herbe vaizduojamas linus sveriantis žmogus. Kartu su herbu Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė ir laisvojo miesto teises. Iš Vabalninko apylinkių kilo žymių žmonių: Baibokų kaime gimė Balys Sruoga, Kateliškių kaime – Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis. Apie tris šimtmečius Vabalninke gyvavo gausi žydų bendruomenė, tą liudija ir išlikusios senosios žydų kapinės. Taip pat stovi 1817 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, veikia krašto muziejus. Centrinėje aikštėje iškilusi skulptūra „Svajonė“ (skulpt. Rytas Belevičius), šalia jos – medinis stulpas su išraižytais poeto Jono Strielkūno eilėraščio žodžiais.
Knygos „Įdomiausios kelionė po Lietuvą“ sudarytojas Vytautas Kandrotas rekomenduoja
Laisvalaikis Biržuose
Biržuose galima aktyviai ir turiningai praleisti laisvalaikį. Širvėnos ežere galima paplaukioti plaustu, Nemunėlio upe – baidarėmis. Drąseikių kaime rasite EKO basų kojų parką, Milišiūnų avių ūkyje – jurtas iš vilnos, galėsite degustuoti užkandžių iš avių pieno, avienos. Šalia įsikūręs Sodeliškių dvaras kviečia į edukacinę programą „Grūdo kelias“, kurios metu galėsite išsikepti naminės duonos, aplankyti senovinių automobilių kolekciją, susipažinti su autentiška XX a. pradžios aukštaičių sodyba, vėjo malūnu. Didesnė keliautojų grupė gali išmokti žaisti „montebolo“ žaidimą, kuris sugalvotas ir žaidžiamas Mantagailiškio dvare Biržų rajone.
Tai tik maža Lietuvos dalis, su kuria šiandien supažindinome. Pažinti Lietuvą daug lengviau su atnaujintu kelionių vadovu – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, kurį rasite čia.
