Blankenfeldę iš Lietuvos galima nesunkiai pasiekti. Nuo Joniškio reikia pasukti pro Daunoriškę, kur tyliai griūva Daunoravos dvaras. Už kelių kilometrų žvyrkelio – pasienis. Dar už kilometro – Blankenfeldė.
Tik būkite atidūs. Ir dabar dar gyva legenda, kad šiuo keliu – tarp Blankenfeldės ir Daunoravos – blaškosi kadaise sudegintos raganos šmėkla.
Žmonės pasakoja, kad šmėkla vaidenosi Blankenfeldėje. Ji yra per naktį išvariusi iš proto vieną guvernantę, o tuometis dvaro šeimininkas, nusprendęs su draugais per naktį žaisti kortomis, ryte rastas iš baimės susigūžęs kampe.
Dabar šio vaiduoklio nebėra. Dvaro savininkas sako, kad ji išėjo į Lietuvą – Daunoravos dvarą. Lietuvos pusėje žmonės sako matę keliu ateinantį baltą šešėlį, tačiau pačiame dvare lyg ir nesivaidena.
Jei važiuotumėte iš Latvijos pusės, tuomet atriedėsite šviežutėliu asfaltu. Galima sakyti, kad jis, neskaičiuojant kelių pakelės sodybų, veda būtent į dvarą. Aplinkiniai pavydi.
Lietuviškai šio dvaro pavadinimas reiškia „baltuosius laukus“. Dvaras per šimtmečius pakeitė nemažai savininkų, tačiau galima drąsiai teigti, kad su dabartiniu jam labai pasisekė.
Vynas ir varpai
Šiemet dvaras mini 555 metų jubiliejų. Tiesa, iš seniausių laikų čia nieko nelikę. Visi pastatai yra iš XVIII amžiaus, kuomet juos ir pastatė dvarą valdę Butleriai.
Duris atidaro dvaro savininkas aštuoniasdešimtmetis Valdis Jakobsonas. Tai tas pats žmogus, kuris dažnai lankosi Joniškio parduotuvėse.
Ne dėl to, kad pas mus šiek tiek pigiau. Tiesiog Joniškis yra dukart arčiau nei Jelgava – miestas Latvijoje.
Visą gyvenimą jis dirbo farmacijoje. Yra įkūręs bendrovę, kuriai ilgai vadovavo. Dabar, kaip pats sako, išėjo į užtarnautą poilsį.
O įšėję į tą užtarnautą poilsį strategiškai mąstantis vyras suprato, kad nori ką nors gražaus sukurti. 2007-aisiais nusipirko gerokai apleistą dvarą ir prikėlė naujam gyvenimui.
Reikia aiškiai tai suvokti – tikram gyvenimui su senomis sienomis, bet naujoviškomis ūkio formomis, susiliejančiomis su dvaro istorija.
Iš šeivamedžio žiedų V.Jakobsonas verda dievišką sirupą, o iš uogų, pagardinęs morkomis ir svogūnais, – velniškai gardžią užtepėlę. Taip pat uogos puikiai tinka firminiam Blankenfeldės vynui. Visus produktus mielai perka ne tik turistai, bet ir kai kurie aukšto lygio restoranai.
Dvaro rūmai iš išorės atrodo kiek suvargę, tačiau viduje jie tvarkingi. Ten galima gauti nakvynę. Ūkinis pastatas su vartais tapo reprezentacine vieta, kur turistai sužino viską apie šią vietą – nuo senovės iki dabar. Čia galima įsigyti visko, ką sukuria dvaras.
Dar kitame pastate gyvena pats savininkas, kur jis įkūrė vietą savo varpų ir varpelių kolekcijai. Vyras niekada nesijautė kolekcininku, bet kartą lygiai prieš 40 metų jis apsilankė Vokietijoje, Kelno mieste.
Pamatė varpelį ir sumanė jį nusipirkti, tačiau kolegos labai atkalbinėjo. Galiausiai uždraudė tą varpelį pirkti. Tuomet suveikė vyro užsispyręs charakteris. Jis nusipirko varpelį ir nuo to laiko renka juos.
Turi ir lietuvišką – retą varpą su Gedimino bokštu ir katedra. Šį buvo labai sunku gauti. Čia sukaupta apie pusė tūkstančio skirtingų varpų iš viso pasaulio.
„Paprastai žmonės pasižiūri į varpus, tačiau yra tokių, kurie visada norės jais paskambinti – tai vaikai ir pensininkai. Nieko tokio, turiu nemažai varpų, kuriais galima skambinti“, – pasakoja vyras smarkiai sulinguodamas į varpelių uodegą panašiu labai triukšmingu daiktu.
Šeivamedžio rojus
Kai baigiasi paprasta ekskursija, pereiname prie giluminių dvaro dalykų – rožių, kurioms šiemet gerokai pakenkė sausi orai, šeivamedžio, kurio derlius jau antrus metus prastas. Pernai – dėl drėgmės, o šiemet – dėl sausros.
Šeivamedžiai čia visur auga savaime – kaip ir visoje apylinkėje. Gali nupjauti, tačiau krūmas vėl ataugs ir sunokins savo uogų kekes. Jei gyvenate netoliese ir turite aibes šių uogų, dvarininkas jas nupirks.
Dvaro pakraštyje neseniai nugriuvo 300 metų senumo uosis. „Pensininkai nugriovė. Kai nuėjo jo apžiūrėti, tą pačią naktį nugriuvo“, – juokauja dvarininkas.
Kieme – šimtai rožių krūmų, sudarančių įvairius ornamentus. Dar keletas ne tokių senų medžių puikiai dera prie dvaro pastatų. Už tvoros yra dar keletas apleistų pastatų, kurie priklauso šiam dvarui. Ar juos taip pat prikels naujam gyvenimui? „Reikės“, – trumpai atsako V.Jakobsonas, niekada nesigailėjęs tokio savo pasirinkimo.
Beje, šiame dvare 1804–1805 metais gyveno Prancūzijos sosto paveldėtojas Liudvikas XVIII. Verdanti Prancūzijos revoliucija jam visai nepelnytai – tik pagal paveldėjimą – grasino giljotina. Rusijos caras jam iš pradžių leido gyventi Jelgavoje, tačiau vėliau, vardan gerų santykių su su Prancūzija, liepė nešdintis. Tuo metu jis laikinai ir glaudėsi Blankenfeldėje.
