Ankstesnę ciklo „Blondinė Indijoje“ dalį rasite čia.
Pakeliui iš ašramo komandos nariai planavo tolimesnius šios dienos darbus, o aš, atsiribojusi nuo diskusijų, mąsčiau apie sutiktus vaikus ir jų likimus.
„Ei, blondine, o tu su mumis ilgai dirbsi?” – nutraukęs pokalbį apie filmo montavimą pabaksnojo man į šoną Arvind. „Pusę metų,” – nenoromis paleisdama mintis apie mažuosius vergus bandžiau nusišypsoti kolegai. „O kodėl tik pusę metų?” – atsigręžusi į mane pasidomėjo Karišma.
„Tai kad vizą tik tokiam laikui išdavė. Nežinau, kokiems dievams reikėtų melstis, kad ambasada išduotų ją ilgesniam laikui,” – lyg juokais, lyg rimtai atsakiau. „Taigi vizų dievui! Tau dar klausimas kyla?“ – kvatotis pradėjo Mumtaz.
„Negi ir tokį turite?“ – apstulbau. Nors žinojau, kad hinduizme, šalia Vedų minimų pagrindinių 33 dievų, egzistuoja milijonai (pasak kai kurių, 330 milijonų) kitų dievybėlių ir dievukų, kuriems galima pasimelsti konkrečiai bėdai prispaudus. Taip pat kad dievų panteonas yra nuolatos kintantis, o nauji „aktualūs“ dievukai lengvai įtraukiami į sistemą, kaip kad AIDS Amma (aut. past. AIDS ligos deivė).
Yra tikima, kad tų, kurie pasiprašo dievybės globos, popieriai yra sutvarkomi žymiai greičiau ir pokalbis dėl vizos būna sėkmingas.
Tačiau vizų dievo idėja mane tikrai nustebino. „Labai įdomu, nors indų migracija yra mano akademinis „arkliukas“, bet apie vizų dievą man nėra tekę girdėti. Gal gali apie jį papasakoti daugiau?“ – paprašiau Mumtaz.
„Vizų dievo idėja yra labai paprasta: visi, trokštantys emigruoti į Vakarus, na, žinai, dirbti ar mokytis Valstijose ar Anglijoje, keliauja atnašauti dievui Venkatešvarai į šalia Haiderabado esančią Chilkur Balaji, kitaip dar vadinamą vizų Balaji šventyklą.
Yra tikima, kad tų, kurie pasiprašo dievybės globos, popieriai yra sutvarkomi žymiai greičiau ir pokalbis dėl vizos būna sėkmingas. Kitaip tariant, po nuoširdaus pamaloninimo Venkatešvara pasuka tavo likimą link sėkmingos migracijos ir tu jau skrendi“ – rankas išskleidusi į šonus lėktuvą imitavo Mumtaz.
Balaji šventykla yra puikus pavyzdys tikėjimo į dievus XXI amžiuje, kai senasis religijos pasaulis labai natūraliai susimaišo su globalizacija.
„O kaip visas tas pamaloninimas turi būti atliekamas?“ – toliau domėjausi aš. „Nieko sudėtingo. Reikia apeiti aplink šventyklą tris kartus ir pažadėti, kad, jeigu gausi vizą, sugrįši ir apeisi šventyklą 108 kartus. Tiesą sakant, aš esu susukusį dokumentinį filmuką apie tai, jei norėtum pažiūrėti, aš vakare galiu atsiųsti tau nuorodą“ – pasiūlė Mumtaz.
„O! Nuostabu! Manau, kad ir mano kolegoms indologams toks filmukas labai patiktų,“ – apsidžiaugiau. „Matai, blondine, gali induistų metodu susitvarkyti savo vizą,“ – leipo juokais Arvind.
„Nesijuok, aš kitą savaitę kaip tik turiu keliauti į Haiderabadą. Gali būti tikras, kad užsuksiu nusilenkti Balaji. Ką čia, žmogau, žinai, gal iš tiesų viską reguliuoja dievai! Nusilenkimas, jei nepadės, tai tikrai nepakenks,“ – atkirtau Arvind, o pati galvojau, kad būtų tikrai labai įdomu patyrinėti reiškinį iš akademinės pusės.
Balaji šventykla yra puikus pavyzdys tikėjimo į dievus XXI amžiuje, kai senasis religijos pasaulis labai natūraliai susimaišo su globalizacija. Taip pat ji yra puikus pavyzdys, kad Indija yra ta šalis, kuri niekada nenustos stebinti savo gebėjimu prisitaikyti prie naujos eros ir naujų aplinkybių, neatmesdama savo per amžius nešamos savasties.
Pramogauti – į vietinius „akropolius“
„Gal prieš grįžtant į kontorą ir sėdant montuoti filmo, mes galime kur nors sustoti užkąsti. Norėčiau ko nors, kas nebūtų dalas ir ryžiai, pavargau nuo jų. Ir kavos atsigerčiau“ – mašinai pasiekus Pietų Delį, lyg pajutus, kad šioje miesto dalyje troškimai gali virsti realybe, pasiūlė Lin.
Po kelių akimirkų priešais mus kaip tik pradėjo šviesti prekybos centras – gastronominių įgeidžių tenkinimo buveinė! Mes Pietų deliečiai, „atkentėję“ Šiaurę, lengvai atsidusome – „jau namie!“. Ir unisonu sušukome vairuotojui: „Broli, į centrą!“ Pica, pasta, sušis, kinų maistas, korėjiečių maistas, vidurio rytų virtuvė, ispaniškieji tapas, fish and chips – mašinoje aidėjo pasiūlymai ir aš jaučiausi, lyg būčiau emigrantų sostinėje Londone, o ne Delyje.
Tiesa, Indijos sostinėje dar prieš dešimtmetį „gurmanams“ būdavo labai liūdna, ir ne indiško maisto tekdavo ieškoti penkių žvaigždučių viešbučiuose. Tačiau pastaraisiais metais skirtingų virtuvių maistus siūlančios kavinės ir restoranai pradėjo dygti lyg grybai po lietaus.
Indijos sostinėje dar prieš dešimtmetį „gurmanams“ būdavo labai liūdna, ir ne indiško maisto tekdavo ieškoti penkių žvaigždučių viešbučiuose. Tačiau pastaraisiais metais skirtingų virtuvių maistus siūlančios kavinės ir restoranai pradėjo dygti lyg grybai po lietaus.
Daugelis jų yra įsikūrę tarp jaunosios kartos populiariuose miesto rajonėliuose, kaip kad Hauz Khas Village ar Shahpur Jat, kiti glaudžiasi indiškuose „akropoliuose“.
Pastarieji yra orientuoti į viduriniosios klasės šeimas, kurios išsiugdė naują įprotį pramogauti vartotojų „mekose“ ir kas savaitę išbandyti vis naują skonį. Tarp šių šeimų populiariausias pasirinkimas yra prekybos centruose įsikūrusios maisto salės (angl. food hall), kadangi jos siūlo galimybę kelioms šeimos kartoms su skirtingais pomėgiais ir požiūriais į maistą išsirinkti sau patinkančią virtuvę ir patiekalą.
Taip nebūna nuskriaustų ir nelaimingų, nes visi susėdę už vieno staliuko valgo kas kam patinka: seneliai neatsižada įpročių ir valgo įprastus ryžius su lęšiene arba dosas, tėvai „rizikuoja“ ir pasirenka tibetietiškus koldūnus momo arba pakeptus ryžių makaronus noodle, besilaikančios dietos paauglės – graikiškas salotas, peralkę paaugliai – pasta carbonara, o patys mažiausi vaikai – picas ar mėsainius su bulvytėmis.
Ir viskas visų šeimos kartų yra užgeriama „Thumbs up“ (aut. past. Indiška saldesnė „Coca Cola“ versija) arba „Limca“. Iš tiesų, kaip paprasta būti visiems patenkintiems, leidžiant laiką su šeima!
Sugriautas dar vienas stereotipas
„Eime į maisto salę, nereikės ginčytis, kur ir ką valgyti“ – pasiūliau kolegoms. „Ne, ne, aš norėčiau alaus, o maisto salėse jo nepardavinėja“ – maisto salių trūkumą įvardijo Arvind.
„Na, tada keliaukime į „Hard Rock Cafe“, ten kaip tik šiandien gros mano šeimos draugų grupė „Mrigya“. Tik žinote, vargu, ar šiandien dar prisėsime prie filmuko montavimo,“ – pati suabejojau savo siūlymu.
„Bus kaip bus, ko čia dabar išgyveni, jei nesumontuosime šiandien, tai sumontuosime rytoj. Eime, mes nusipelnėme šalto alaus!“ – tai taręs džiaugsmo šokį pradėjo šokti Arvind.
„Tikrai, eime, alus – gera mintis,“ – paragindama per petį man užplojo Mumtaz. Išpūčiau akis negalėdama patikėti, kad musulmonė ir dar ištekėjusi moteris paragino eiti gerti alkoholio – mane ir vėl prigavo stereotipinis mąstymas.
