Praėjusią ciklo „Blondinė Indijoje“ dalį rasite čia.
Pasijuokėme, kad visus prigrasė, o save prigrasinti laiku atsikelti pamiršo. Iš tiesų aš pati buvau maloniai nustebinta, kad visi labai punktualiai susirinko. Dar vienas stereotipas.
Mokykis nesimokęs, kad stereotipai yra ydingi, bet iš galvos jų taip lengvai neišmesi ir toliau mąstysi, kad Indijoje tikslaus laiko samprata yra tikro (kad ir kas tai bebūtų) vokiečio kantrybės išbandymas.
„Noriu kavos, nespėjau išgerti, kad nepavėluočiau. Žinai, kai Lin supyksta...“ – pradėjo niurnėti Arvind, komandos operatorius.
„Aha, aš taip pat. Pakeliui sustokime „Starbucks“, – pasiūlė energingoji Karišma, kuri prižiūri organizacijos socialinės medijos tinklus.
„O taip! „Starbucks“ vienintelė kavinė Indijoje, kurioje baristos padaro tobulą flat white,“ – įsiterpė Mumtaz, dokumentinių filmų kūrėja. Taip komandai begodojant apie kavą iš kažkur išdygo Lin: „Ei, atsiprašau, kad vėluoju, važiuojam!”
Mašinoje „Starbucks“ tema buvo toliau tęsiama. Kažkas pradėjo svajoti apie cappuccino, kažkas apie grietinėle apipurkštą latte. Kažkas pradėjo kalbėti apie tai, kad yra alkanas, ir su mielu noru suvaldytų jogurto su granola, o kažkas keksiuką su dviguba šokolado doze. Ach, štai tau ir globalizacijos pavyzdys! O gal greičiau glokalizacijos.
„McDonalds“ pasisekimo šalyje sulaukė tik tuomet, kai visiškai pakeitė savo meniu: pasiūlė itin daug vegetariškų sumuštinių, iš valgiaraščio išbraukė savo garsųjį mėsainį „BigMac“ ir visa, kas daroma iš karvių mėsos
Per pastarąjį dešimtmetį Indijoje suklestėjo tokie tarptautiniai prekės ženklai, kaip kad „McDonalds“, „Domino Pizza“, „KFC“, „Starbucks“, „Dunkin Donuts“ ir taip toliau.
Plečiantis viduriniajai klasei išaugo ir vartojimo kultūra, tačiau kompanijos, norėdamos pasiekti šiuos vartotojus, turėjo gerai pasukti galvas. Neužteko vien būti garsioms visame pasaulyje, reikėjo prisitaikyti prie vietinių tradicijų ir skonių.
Pavyzdžiui, „McDonalds“ pasisekimo šalyje sulaukė tik tuomet, kai visiškai pakeitė savo meniu: pasiūlė itin daug vegetariškų sumuštinių, iš valgiaraščio išbraukė savo garsųjį mėsainį „BigMac“ ir visa, kas daroma iš karvių mėsos, gaminius pradėjo gardinti indiškais prieskoniais, griežtai atskyrė vegetariško ir ne vegetariško maisto gamybos skyrius.
Kaip arbatos šalyje sekasi kavai?
Tuo tarpu kolegų išsvajotasis „Starbucks“ į Indijos rinką įžengė vos prieš kelerius metus – pirmoji kavinė atvėrė duris Mumbajuje tik 2011 metais.
Šalyje, kurioje žmonės nuolatos gurkšnoja čai (saldi arbata su prieskoniais ir pienu) ir be kurios apskritai niekas nevyksta (kaip Rusijoje verslininkai „užanspauduoja“ susitarimus su degtinės šitmgramiu, taip Indijoje su puodeliu čai), kavos verslas atrodė itin rizikingas.
Iš Karnatakos valstijos kilęs V.G.Siddhartha 1996 metais įkūrė „Cafe Coffe Day (CCD)“ – pirmą šalyje kavinių tinklą, kurtą pagal vakarietiško tipo tinklinių kavinių principą.
Dabar kava dar nėra tiek įprastas gėrimas kaip čai, bet tendencijos tokios, kad, manau, nereiks nei kelių dešimtmečių, ir ji bus neatskiriama vartojimo kultūros dalis.
Tais laikais CCD buvo savotiška oazė visiems, išsekusiems nuo kofeino trūkumo Vakarų turistams ar prie capuccino ir latte užsienyje pripratusiems indams.
CCD kantriai laukė, kol išsiugdė vietinę kartą, geriančią kavą. Dabar kava dar nėra tiek įprastas gėrimas kaip čai, bet tendencijos tokios, kad, manau, nereiks nei kelių dešimtmečių, ir ji bus neatskiriama vartojimo kultūros dalis.
Na, gerai, bent jau Indijos viduriniosios klasės vartojimo kultūros dalis. Į CCD suartą dirvą įleisti šaknis nebe buvo taip ir sunku, todėl pirmiausia „Costa“, o paskui ją ir „Starbucks“ suodė, kad Indija yra puiki rinka.
Nors CCD šiuo metu yra plačiausią kavinių tinklą Indijoje turintis prekės ženklas, tačiau atsiradus tarptautiniams banginiams rinkoje, kurie patraukė Indijos kosmopolitinę jaunuomenę, norint išsilaikyti teko ieškoti naujos terpės.
Taigi, CCD nuleido kainas (o tuo pačiu ir standartus), ir taip priviliojo žmones, kurie neišgali įpirkti kavos už 2-3 eurus (Indijoje vidutinė alga yra apie 260 eurų).
Kavos vartojimas, be jokios abejonės, jei ne patvirtina, tai realiai priartina prie „narystės“ globaliame pasaulyje. Tai – dogma iš kosmopolitiško vartotojo žinyno.
„Aš esu įsitikinęs, kad Šiaurėje nerasime „Starbucks“, – nuliūdęs konstatavo faktą Arvind.
„Gal bent „Costa“ kur bus, na jei ne „Costa“, tai „Barrista“. O jei ne, tai tikrai bent „CCD“?“ – neprarado optimizmo Karišma, kartu aiškiai išreitingavusi kavines pagal patrauklumą pietiečiams.
„Ei, ei, pamirškit apie kavą, geriausiu atveju gausime pakelės čai“, – nukirto kavos godotojus Lin. Ach, tos Pietų deliečių dramos ir kančios Šiaurėje! „Nuskriausti“ ir „nelaimingi“, kamuojami kofeino abstinencijos, pasiekėme savo tikslą – Mukti ašramą.
Laikini namai iš vergovės pasprukusiems vaikams
Mukti ašramas – tai Kailash Satyarthi įkurtas centras, skirtas vaikams išvaduotiems iš vergovės. Čia šiems likimo nuskriaustiems vaikams yra suteikiama visokeriopa parama: pradedant nuo psichologinės pagalbos, neformalaus švietimo, baigiant paprasta žmogiška šiluma, ko iš tiesų labiausiai ir trūksta šiems iškankintiems vaikams.
Tiesa, daugumai šis ašramas tėra tik tarpinė stotelė. Išvaduoti vaikai, kurių dauguma yra prekybos žmonėmis aukos, ašrame apgyvendinami, kol atsakingos institucijos suranda jų tėvus, ir kol yra sutvarkomi vaiko grąžinimo dokumentai.
Tie, kurių namai nėra saugūs, kurie pasisako, kad nenori ten grįžti, taip pat tie, kurių tėvai nenori priimti vaikų atgal, po kurio laiko yra perkeliami į nuolatinį ašramą – Bal ašramą.
Tą antradienį, kai lankėmės, Mukti ašrame buvo 12 vaikų. Prieš tai buvusį savaitgalį jų buvo net 89.
Mus pasitiko besišypsantis jaunas vaikinas vardu Rahul. Jis aprodė teritoriją, supažindino su vaikais. Kol komanda filmavo pagrindinį dokumentinio filmo herojų, aš Rahul paklausiau: „Tumhari kahani kja hei (o kokia gi tavo istorija)?”
Jis nusišypsojo ir gražia anglų kalba man atsakė, kad užaugo gatvėje. Iš gatvės jį ištraukė Bachpan Bachao Andolan komanda ir suteikė galimybę įgyti išsilavinimą.
Šiuo metu mokosi dvyliktoje klaseje ir svajoja studijuoti fotografiją. Kai pats nesimoko, tuomet savanoriauja Mukti ašrame ir moko vaikus.
„Žinai, Bachpan Bachao Andolan man suteikė galimybę kada nors tapti geru žmogumi”, – baigė savo pasakojimą Rahul. Aš nusišypsojau: „Ap bahut ača admi hein (tu esi labai geras žmogus)“.
Rahul nuraudo. Kuklus. Taip pat nutylėjo, kad 2011 metais jis buvo pagrindinis teroristinės atakos Delyje liudininkas. Tad vėliau padėjo policijai identifikuoti išpuolį įvykdžiusius teroristus.
Akivaizdžiai nebenorėdamas daugiau kalbėti apie save Rahul nukreipė kalbą į šalį ir paklausė, ar man patinka Bolivudo dainos. Kaip teigiamą atsakymą paniūniavau dar per hindi pamokas Lietuvoje išmoktą dainą. Jaunuolis apsidžiaugė ir pasiūlė kartu padainuoti daugiau. Taip bedainuodami Bolivudo dainas, patraukėme link klasės, kur vaikai garsiai mokėsi abėcėlę.
Tęsinys – kitame straipsnyje.
