Ankstesnę pasakojimų ciklo „Blondinė Indijoje“ dalį rasite čia.
Supažindinusi mane su savo kolegomis Lin nusivedė pas kontoros „viršininką“, Nobelio premijos laureato sūnų Bhuvan Ribhu.
– Na, Lin, ką čia vėl atvedei, dar vieną baltąją, pasiryžusią išgelbėti trečiąjį pasaulį, – ironiškai paklausė aukštas, tvirto stoto vyras.
Indijoje nedirbančių suaugusių žmonių yra praktiškai tiek pat, kiek dirbančių vaikų. Taigi, laisvos darbo vietos yra atiduodamos vaikams, nes jų darbas yra pigesnis, jais galima lengviau manipuliuoti ir išnaudoti.
Prieštarauti negalėjau: baltieji iš tiesų dažnai jaučia tokį poreikį. Tačiau dar nespėjus Lin prasižioti, Bhuvan atsisuko į mane ir paklausė:
– Sakyk, koks tavo išsilavinimas?
Susitraukusi nedrąsiai atsakiau, kad bakalauras – indologijos, magistras Azijos studijų...
– Kieno bakalauras? Kas ta indologija?! – nutraukęs mane, pradėjo skardžiai juoktis Bhuvan.
– Na, aš mokiausi apie Indiją, tai yra jos istoriją, religijas, kultūrą, taip pat hindi ir sanskrito kalbas, – bandžiau aiškinti.
– Koks idiotas gali pasirinkti mokytis tokią nesąmonę, – manęs laukė Bhuvan atsakymas.
Negalėjau patikėti, kad organizacijai vadovauja šitokio netakto žmogus.
– Mokiausi ir man visai patiko, – gyniau savo pozicijas. – Todėl tęsiau ir magistro studijas.
– Gerai. Kokie tavo statistikos įgūdžiai? – nevyniodamas vatos Bhuvan ėjo tiesiai prie reikalo.
Paaiškinau, kad su excelio lentelėmis dirbti moku, jei tą turi omenyje, ir rašyti ataskaitas taip pat. Pakraipęs galvą ir pagaliau nusišypsojęs Bhuvan rėžė verdiktą:
– Puiku, vadinasi dirbsi su politikos analitikų komanda. Kaip tik turime degančių darbų, nes vyriausybė planuoja priimti naujus Vaikų darbo akto pakeitimus.
Tuomet vyras pakėlė telefono ragelį, susuko numerį ir kažkam raportavo, kad siunčia naujokę.
– Žinai, kad ataskaita turi būti parašyta per šią savaitę, ji tau padės išanalizuoti excelyje užkoduotą informaciją. Ne, ne statistikė, bet visokio velnio prisimokiusi, pažiūrėsime, kas išeis. Ate, – mano „įdarbinimo“ procedūrą baigė vadovas.
Taip, nusidėdama antropologo pašaukimui, akimirksniu tapau lentelių karaliene.
– Lin, ar Bhuvan visuomet toks? – belipant laiptais žemyn paklausiau. Tiesą sakant, nesupratau, kodėl jis pirmą kartą mane matydamas be skrupulų ir atvirai šaipėsi.
– Ach, čia jo bendravimo maniera, nesijaudink. Iš tiesų jis yra rūpestingas ir puikus vadovas. Eime, supažindinsiu tave su Raisa, kuriai tu padėsi. Rasime tau darbo vietą, – bandė pralinksminti Lin.
Pakeitimai, kurie iš esmės nieko nepakeis
Raisą radome įlindusią į Vaikų darbo aktą, priimtą 1986 metais. Tai aktas, kuris iš esmės nedraudžia vaikų darbo Indijoje, tačiau nurodo 18 veiklų ir 65 darbo procesus, kenksmingus vaikų sveikatai. Todėl, anot akto, vaikai neturėtų būti įdarbinami tose sferose.
Spaudžiama vietinių aktyvistų ir pasaulinio masto organizacijų, kaip antai Jungtinių Tautų, „Apsaugokit Vaikus“, Tarptautinės Darbo Organizacijos, bei norėdama priartėti prie iškeltų Tūkstantmečio vystymosi tikslų, naujaisiais pakeitimais valdžia ketina apskritai uždrausti vaikų iki 14 metų darbą.
Atrodo, kad šalyje, kurioje vaikų darbas yra pandeminis (pagal UNICEF apskaičiavimus, Indijoje dirba daugiau nei 28 milijonai vaikų, kurių didžioji dauguma yra prekybos žmonėmis aukos, valdžios pasiryžimas užkirsti kelią vaikų išnaudojimui yra sveikintinas dalykas.
Tačiau įsigilinus į siūlomus pakeitimus, akis pradeda badyti jų paliekamos skylės. O skylės yra tokios, kad valdžia palieka galimybę vaikams dirbti šeimos versle, pramogų industrijose. Taip pat išlieka iš prieš tai buvusių 18-os, tik 3 pavojingos ir draudžiamos vaikams veiklos, kaip antai darbas kasyklose ir darbas su degiomis ir sprogstamsiomis medžiagomis.
Visiems žinoma, kad Indijoje labai didelė dalis vaikų dirba tokiose šeimos (turima omenyje jungtinė šeima) vadovaujamose industrijose kaip kilimų audimo, siuvinėjimo, žemės ūkio. Būtent šios skylės verčia nevyriausybines organizacijas ir aktyvistus stoti piestu prieš bereikšmių akto pakeitimų patvirtinimą.
Nors, tiesa, šalyje, kurioje daugiau nei 300 milijonų žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, abolicionistinis požiūris į vaikų darbą gali atrodyti ne itin praktiškas sprendimas.
Indijoje nedirbančių suaugusių žmonių yra praktiškai tiek pat, kiek dirbančių vaikų.
Daugelis kritikų meta argumentą, kad dažnai skurdo slegiamuose šeimose vaikai yra vieninteliai maitintojai. Tačiau čia reikėtų stabtelėti ir pamąstyti, kad būtent vaikų darbas ir išnaudojimas prisideda prie skurdo tąsos.
Tarkime, Indijoje nedirbančių suaugusių žmonių yra praktiškai tiek pat, kiek dirbančių vaikų. Taigi, laisvos darbo vietos yra atiduodamos vaikams, nes jų darbas yra pigesnis, jais galima lengviau manipuliuoti ir išnaudoti.
Vietoj to, kad vaikai įgytų išsilavinimą ir ateityje galėtų gauti geriau apmokamą darbą, jie yra visam laikui įkalinami nuolatiniame skurde.
Pasikalbėjusi su Raisa apie vaikų darbo specifiką Indijoje, persikėliau į savo kompiuterį „antropologo svajonių“ lenteles, ir patraukiau link kontoros kampe esančios laisvos vietos.
Nespėjus man prisėsti, prisistatė pusamžis vyriškis.
– O, naujokė! Koks tavo vardas, iš kur tu esi? – pasidomėjo jis.
– Živilė iš Lietuvos, – atsakiau.
– O koks tavo išsilavinimas? – paklausė.
Ach, ir vėl tas mane trikdantis klausimas. Šį kartą nusprendžiu klaidos nedaryti ir atsakiau abstrakčiai, kad esu antropologė. Iš kito ofiso galo, nugirdusi mūdviejų pokalbį, Lin sušuko:
– Rakeš, ji dar ir hindi kalba! Vežkimės ją ryt į Mukti ašramą.
– Sač, tum hindi bolti (hindi kalba: ar tai tiesa, tu kalbi hindi)? – testavo mane Rakeš. Linktelėjau galvą ir atsakiau, kad kalbu.
– Tai tuomet būtinai tu ryt su mumis važiuok, galėsi pakalbinti vaikus ir parašyti straipsnį, – nusprendė.
Labai apsidžiaugiau, kad organizacijoje būsiu ne vien lentelėmis užimta.
Indijoje maistas yra bene pagrindinė pokalbio temų. Apie maistą kalbama visur ir visada, o klausimai, ar jau valgei ir ką valgei, prilygsta pasiteiravimui, kaip laikaisi.
– Tuoj pietų metas, ką atsinešei pietums? – paklausė Rakeš. Indijoje maistas yra bene pagrindinė pokalbio temų. Apie maistą kalbama visur ir visada, o klausimai, ar jau valgei ir ką valgei, prilygsta pasiteiravimui, kaip laikaisi.
Bachpan Bachao Andolan kontoros pietų metas yra linksmiausia darbo dienos dalis. Laikrodžiui išmušus pirmą valandą visi organizacijos darbuotojai meta darbą ir pradeda raustis tašėse.
Susiradę dėžutes (dažniausiai tai – iš kelių dėželių susidedantis metalinis bokštelis) visi lyg robotukai, vienas-du-trys, patraukia į konferencijų salę, kur prasideda suneštinis davat (hindi kalba: puota, banketas).
Tiesa, griežtai vegetariškas. Net kiaušiniai kontoroje yra draudžiami!
Suuodę, kad rankinėje laikai vištos kulšį ar kiaušinį, kolegos gali tau užkurti pirtį. Taigi, nesvarbu, kad nesi vegetaras, bet per pietūs kontoroje tu toks privalai būti.
Indijoje vegetarizmas yra nuo seno paplitęs reiškinys, ir tie, kurie nevalgo mėsos, yra mėsavalgių gerbiami. Vegetariško maisto įvairovė šalyje yra milžiniška, todėl užkietėję gyvūnų kramsnotojai per daug neliūdi, kai tenka priverstinai žiaumoti žolę.
Skirtingai nei mes, individualistai vakariečiai, indai maistą laisvai kabina ne tik iš savo dėžučių, bet ir iš kolegų.
Toks mėsos ir kiaušinių draudimas gali būti aiškinamas tuo, kad, skirtingai nei mes, individualistai vakariečiai, indai maistą laisvai kabina ne tik iš savo dėžučių, bet ir iš kolegų.
Taigi, tu turi atsinešti visiems saugaus maisto, nes kiekvieno atsineštos dėžutės yra nesivaržomai patikrinamos.
Jei dėžutės turinys pasirodo viliojantis čia nesivarginama paklausti, ar galima pasivaišinti, o papraščiausiai imama ir įsidedama į savo lėkštę.
Šitaip, jei kurią dieną ir neatsineši savo dėžutės, tikrai alkanas neliksi. Šūksniai iš vieno galo į kitą – ar kas turi dar ryžių, o gal dar yra kur likę lęšienės – yra neatsiejama kontoros pietų puotos dalis.
Iš tiesų tokia kontoros praktika man labai patiko, nes ėjimas per dėžutes, yra puikus būdas suartinti per kelis aukštus dirbančius kolegas.
Pirmąją mano darbo dieną kolegas maloniai nustebino mano ant stalo išdėliotas maistas. Skirtingai nei daugelis organizacijoje dirbančių baltųjų, dalinausi ne sumuštiniais, o Kali suruoštu bokšteliu iš penkių dėžučių.
Tą bokštelį, paragintas namų deivės Eglės, Kali įdavė vairuotojui ir liepė jį pristatyti čoti didi (hindi kalba: mažajai sesei. Taip mane gražiai vadindavo šeimoje dirbantys žmonės). Kolegos stebėjosi, kad mano ryžiai buvo tobulai išvirti, kad dalo skonis neįprastas, mano šparaginės pupelės plaukiojo garstyčių padaže, viena dėžutė buvo skirta anemikams, tai yra dėžutė su geležies pilnu lapinių daržovių troškiniu.
Taip, mano namų virėjas – bengalas, o šeimininkė – baltoji, kuri perka lęšius iš kalnų gyventojų, ir rūpinasi šeimos ir visų kitų priglaustų prašalaičių subalansuota mityba. Po tokio puikaus prisistatymo pirmosios kontoros pietų puotos metu, dėka Eglės ir Kali, aš tapau pilnaverte organizacijos bendruomenės nare.
