Kaip ir kiekvienoje Europos sostinėje, Lisabonoje netrūksta dieviško grožio bažnyčių, pilių ir muziejų. Vis dėlto šįkart – ne apie juos, o kruopščiai internete išieškotas ar vietos gyventojų parodytas bohemiškas vietas, atskleidžiančias tikrąjį Lisabonos veidą.
1. Nuolatinis vakarėlis apžvalgos aikštelėje
Bandant išvaikščioti ant aštuonių kalvų įsikūrusią Lisaboną neabejotinai pavargs kojos, tačiau visus vargus atpirks ant kiekvienos jų išdygusios apžvalgos aikštelės, čia vadinamos miradouro.
Nors Santa Catarina apžvalgos aikštelė siūlo ne patį įspūdingiausią vaizdą mieste, ji vakarais pritraukia dešimtis žmonių: daugiausia – vietinius, tarp kurių šmėsčioja keletas nustebusių turistų veidų.
Populiarumo priežastis? Nuolat skambanti gyva regio muzika, kurios klausydamiesi lisaboniečiai gurkšnoja vietoje nusipirktą ar savo atsineštą alkoholį, o įsidrąsinę patraukia šokti.
Tiesa, nenustebkite, jei apžvalgos aikštėje jums primygtinai siūlys įsigyti marihuanos – čia į jos prekybą, nors ir draudžiamą, žvelgiama gana atlaidžiai: Lisabonos gyventojų nieko nestebina vidury gatvės sudaromi sandoriai ir ant kiekvieno kvapo jaučiamas kanapių tvaikas.
Jautriuosius tokios istorijos gali išgąsdinti, vis dėlto iš Portugalijos narkotikų kontrolės gali pasimokyti ir kitos šalys: 2000 m. dekriminalizavus marihuanos turėjimą ir vartojimą, smarkiai sumažėjo stipriuosius narkotikus vartojančių asmenų.
2. Hipsteriškiausias fabrikas mieste
1846-aisiais įsikūręs laidų ir tekstilės fabrikas tuomet buvo pramoninis Lisabonos pasididžiavimas. Vis dėlto dabar konvejerių ir staklių keliamą triukšmą keičia madinguose restoranuose skambanti muzika ir fotoaparatų spragsėjimo garsai.
Nedideliame „Lx Factory“ rajone pirmiausia akį patraukia gatvės menas. Tiesa, visa Lisabona su dailiai išpaišytomis sienomis primena milžinišką alternatyvią galeriją.
Bohemiškame rajonėlyje apsilankiusi lietingą sekmadienio rytą ir neturėdama daug laiko, aplenkiau restoranus ir meno dirbinių parduotuvėlės – apsilankiau tik garsiajame knygyne „Ler Devagar“ (liet. „Skaityti lėtai“).
Tai, kad kadaise čia būta spaustuvės, išduoda aukštos lubos, siauri metaliniai laiptai ir senovinės spausdinimo mašinos. Keisčiausius savo meno kūrinius antrajame aukšte demonstruoja žilaplaukis menininkas, kuris, papasakojęs keletą istorijų, paprašys už jas susimokėti.
Daugiausia „Lar Devagar“ parduoda knygas portugalų kalba, tačiau čia galima rasti įdomesnių atvirukų ar tiesiog išgerti kavos viduje įsikūrusioje kavinėje.
Beje, „Lx Factory“ rajonėlis yra išsidėstęs visai šalia garsiojo Balandžio 25-osios tilto. Tokia data pavadinimui pasirinkta ne veltui – jis mena „Gvazdikų revoliuciją“, kurios metu buvo nuversta Estado Novos diktatūra. Šis statinys itin primena garsųjį Aukso Vartų tiltą Kalifornijoje.
3. Mažiau pastebimas Belemo perlas
Anksčiau buvusį svarbų uostą, šiandien Belemo rajoną labiausiai garsina Šv. Jeronimo vienuolynas. Maždaug šimtą metų statytas vienuolių prieglobstis išgyveno beveik visą Lisaboną su žeme sulyginusį drebėjimą 1755-aisiais.
Šv. Jeronimo vienuolyną galima rasti kiekviename turistiniame vadove, todėl nenuostabu, kad galimybės nusipirkti bilietą reikės gerokai palaukti. Pastovėjusios eilėje daugiau nei valandą ir už įėjimą sumokėjusios 10 eurų, manęs vienuolynas ypatingai nenustebino.
Tingisi laukti? Tuomet verta užsukti į greta esančią Šv. Marijos bažnyčią – įėjimas nieko nekainuoja, o ir norinčiųjų patekti į ją gerokai mažiau.
Vis dėlto manęs ypatingai nesužavėjusį Belemą į lankytinų vietų sąrašą įtraukiau dėl čia įsikūrusio Berardo kolekcijos muziejaus. Privačioje galerijoje glaudžiasi itin turtinga XX a. darbų kolekcija: nuo kubizmo iki neo-dadaizmo ar poparto.
Maloniai stebina ir tai, kad prie garsiausių savo srovių atstovų darbų puikuojasi ir mažiau žinomi, tačiau ne prastesni latvių ar gruzinų paveikslai.
Berardo kolekcijos muziejus įsikūręs vos kelios minutės pėsčiomis nuo Šv. Jeronimo vienuolyno. Paprastai įėjimas kainuoja penkis eurus, šeštadieniais – nemokamas.
4. Rašytoją įkvėpusi kavinė
Vienoje judriausių Lisabonos gatvių atrasti ramybę ir pasisemti įkvėpimo galima garsioje „Cafe A Brasileira“ kavinėje. Čia būsimus kūrinius apmąstydavo ir juos kurdavo vienas žymiausių portugalų rašytojų Fernando Pessoa. Garsus poetas ir literatūros kritikas pasirašydavo ne tik savo pavarde, bet ir dar 75-iais pseudonimais!
Šiandien greta 1905 m. įkurtos kavinės F.Pessoa garbei stūkso paminklas, o viduje kabo žymių tapytojų darbai. Tad nenuostabu, kad galimybės prisėsti prie staliuko gali tekti šiek tiek palaukti. Taupydama laiką paėmiau pavyzdį iš skubančių portugalų: puodelį kvapnios ir gerokai stipresnės nei įprasta Lietuvoje espresso išgėriau stovėdama prie baro.
Vietinių ausis pamaloninsite trumpa fraze „café, por favor“, vis dėlto Portugalijoje, priešingai nei kaimyninėje Ispanijoje, stebina gerai angliškai kalbantys vietiniai.
5. Iš Sintros – prie Atlanto
Sėdi į traukinį Lisabonos centre įsikūrusioje Rossio stotyje ir po 40 minučių tu jau pasakų miestelyje Sintroje. Buvusiame didikų kurorte dabar tūkstančių keliautojų laukia keturios pilys, tarp kurių – geltonieji Penos rūmai.
Norint nukeliauti į visas lankytinas Sintros vietas prireiktų visos dienos ir stiprių kojų. Aš pasirinkau tik XX a. išdygusius Quinta da Regaleira rūmus – mažiau įspūdingus architektūra, tačiau ypatingus supančiu sodu, urvais ir šuliniais.
Daugiausia instagramerių dėmesio neabejotinai sulaukia šulinys, kuris, sakoma, vaizduoja Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ aprašytus devynis pragaro ratus.
Svarbu paminėti, kad Sintra tikrai nėra turistų neatrastas kampelis: čia keliautojų – devynios galybės. Vis dėlto iš miestelio patogu nuvažiuoti ten, kur vaizdai užgniaužia kvapą. Ir taip sakydama aš beveik neperdedu.
Įsėdę į 403 autobusą, išvažiuojantį maždaug kas pusvalandį, per 40-50 minučių itin siaurais Sintros-Kaškaiso nacionalinio parko keliais pasieksite Uolos kyšulį, portugališkai vadinamą Cabo da Roca. Tai – labiausiai į vakarus nutolęs žemyninės Europos taškas.
Čia reikės tik patogių batų ir gerai įkrautos fotoaparato baterijos – Atlanto vandenyną norėsis fotografuoti kas kelis žingsnius.
6. Muziejuje – kaip siaubo filme
Įsivaizduokite kambarius, kuriuose spengia tyla, o lentynose prikrauta sulūžusių lėlių dalių: primena siaubo filmus, ar ne?
Būtent tokio vaizdo galima tikėtis Lisabonos centre įsikūrusioje „Lėlių ligoninėje“ – Hospital de Bonecas. Joje nuo 1830-ųjų vis dar taisomos sulūžusios lėlės, o šiuo metu veikiančiame muziejuje pamatysite ir pirmąjį portugališką žaidimą „Monopolis“, ir pirmąją lėlę Barbę pasaulyje.
Pirmadienį ryte daugiau lankytojų čia nebuvo, todėl galėjau džiaugtis privačiu turu. Ir visa tai atsiėjo vos du eurus.
7. Įspūdingas katastrofos priminimas
1755 m. Lisaboną supurtė 9 balų pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimas, sugriovęs didžiąją dalį miesto – išliko tik Alfamos rajonas, nuo kitų Portugalijos sostinės dalių besiskiriantis savo painiomis gatvėmis.
Didžiulę nelaimę mena ir nuo drebėjimo nukentėjęs Karmo vienuolynas, kuriame šiandien glaudžiasi archeologijos muziejus.
Net jei nedomina istorija, apsilankyti tikra verta – vien dėl galimybės į dangų žvilgtelėti per XIV a. iškilusias arkas.
Lisabonoje vietų gardžiai ir pakankamai nebrangiai pavalgyti tikrai netrūksta. Vis dėlto jei reikėtų išsirinkti tik vieną, neabejodama grįžčiau į žydišką restoranėlį „Tantura“, įsikūrusį vakarėliais garsėjančiame Bairro Alto rajone.
Niekur kitur neteko ragauti skanesnių falafelių minkštutėlėje pitoje (kainavo kiek mažiau nei 6 eurus), o dar maloniau nustebino tai, kad dorojant užsisakytą maistą, gabalėlį ką tik iš krosnies ištrauktos duonos man paragauti atnešė pats restorano šefas. Tiesa, „Tanturoje“ būtina rezervuoti staliuką iš anksto.
Ir, žinoma, Lisabonos naktinį gyvenimą norės patirti net tie, kurie paprastai į lovą patraukia 10 val. vakaro.
Du vakarus praleidau „Alface Hall“ bare. Nedidelėje erdvėje plačiai atlapotomis durimis kiekvieną vakarą skamba gyva muzika – nuo populiariausių popmuzikos kūrinių iki bliuzo ar džiazo.
