Pirmąją autorės pasakojimo apie Boliviją dalį, galite rasti čia.
Kelionė trunka visą naktį. Autobusas, žinoma, nešildomas, ir, kad nesušaltų, keleiviai apdalijami storomis dygiomis antklodėmis, apdairūs boliviečiai atsargai dar pasiima ir savąsias. Štai šitaip, susisukę į apklotus – lyg vikšrai kokonuose, ir išriedėjome į naktį. Kelionė nebuvo nei smagi, nei patogi, bet štai – rytas, ir mes jau sostinėje. Beje, jų Bolivija turi dvi: Sukrę (teisminę ir nominaliąją) ir La Pasą (faktinę), mes pasirinkome aplankyti La Pasą, kuris garsus net keletu pasaulinių rekordų.
Pirmiausia La Pasas – aukščiausia pasaulio sostinė, esanti maždaug 4 km aukštyje, o jo oro uostas – aukščiausiai pasaulyje įrengtas oro uostas. Skrydžiai ten brangūs, nes lėktuvai sunaudoja labai daug degalų: jiems reikalingi ilgesni nei įprasta pakilimo ir nusileidimo takai.
Jei Ujūnyje oro išretėjimas dėl aukščio buvo, palyginti, nesunkiai ištveriamas, La Pase deguonies trūkumo ignoruoti neįmanoma – čia ne tik svaigsta galva ir trūksta oro, bet ir pamėlsta lūpos.
Iš pradžių išvydusi save veidrodyje išsigandau – ar jau artėja galas?! Yra tekę girdėti apie atvejus, kai keliautojai rimtai sunegalavo, atsidūrę jiems neįprastame aukštyje. Ypač rizikuoja sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis. Na, o sveikas organizmas po dviejų ar trijų dienų adaptuojasi ir deguonies badas nebekamuoja.
Mes adaptaciją spartinome išgirtaisiais kokamedžio lapais – kadangi Ujūnio turguje buvome jų įsigiję nemažą ryšulį, turėjome medžiagos eksperimentams.
Arbata – skani, saldoka, ypatingo poveikio nepastebėjome. Pabandėme kramtyti lapus pardavėjos nurodytu būdu – kartu su keliomis specialaus pilko akmenuko kruopelėmis.
Efektas stiprus: burna ir gerklė lyg apšąla, lyg apmiršta, akyse prašviesėja, atsiranda energijos. Bolivijoje kokamedis auginamas nuo senų senovės, labai vertinamas ir iš esmės laikomas vaistažole. Prezidentas Evo Moralesas dėjo daug pastangų siekdamas pagerinti kokamedžio viešąjį įvaizdį ir užtikrinti, kad augalas šalyje būtų auginamas tik gerais tikslais.
Vis dėlto daugybė nelegalių, narkotikams gaminti auginamų kokamedžių plantacijų išliko. Kokamedžio lapų Bolivijoje, Peru ir kai kuriose kitose Pietų Amerikos šalyse galima įsigyti ir laikyti be apribojimų, bet išgabenti iš šalies – ne.
Taigi, jei iš kelionės namiškiams norėsite parvežti, tarkime, Bolivijoje tokios mėgstamos mate de coca arbatėlės, oro uoste būsite sulaikyti už narkotikų gabenimą.
Kuo įdomus La Pasas?
Pirmiausia įspūdinga miesto topografija – nebeišsitekdamas slėnyje, jis plečiasi į kalnus. Tankiai namukais apstatyti rajonai „lipa“ aukštyn stačiais šlaitais, gatvės vingiuoja tai aukštyn, tai žemyn – lyg amerikietiški kalneliai.
Susisiekimą palengvina nuostabus naujas projektas, dar vienas La Paso rekordas – Teleferico lyno keltuvai, kurių tinklas – tankiausias pasaulyje miesto teritorijoje esantis tokio tipo viešojo transporto tinklas.
Teleferico keltuvai – nuostabūs, nes iš jų atsiveria vaizdinga La Paso panorama, o persikėlimas kainuoja tik 3 bolivianus (apie 40 euro centų). Be to, neseniai įrengti keltuvai yra šiuolaikiški, patogūs – tikras kontrastas gatvėmis zujantiems ne pirmos jaunystės perpildytiems miniautobusiukams.
Labai gražus ir La Paso senamiestis, įdomu apsilankyti kuriame nors iš turgų – juose ne tik gausybė pigių, šviežių maisto produktų, bet ir būna įrengtos valgyklos (isp. comedor), kuriose visada taupantys kuprinėtojai apsidžiaugs pietumis už 1,5–2 eurus (nieko gurmaniško, bet bus sotu).
Kita vertus, kur, jei ne turgaus valgykloje, bus daugiausia kulinarinės autentikos: štai mano kelionės draugas rado ir užsisakė lamos kepsnį. Vargšės lamos Bolivijoje ne tik kerpamos dėl vilnos, kepamos, verdamos, bet dar ir džiovinamos. Turistams įdomiausiame La Paso kvartale Mercado de Brujas radom parduotuvėlių, prekiaujančių džiovintais lamų embrionais.
Nieko keisto – Mercado do Brujas ispaniškai reiškia „Raganų turgus“. Jame galima nusipirkti ne tik įprastų suvenyrų, rankdarbių, vilnonių mezginių, coca candy saldainiukų, bet ir paslaptingų bolivietiškų liaudies medicinos produktų: visokiausių džiovintų žolelių, kokių nors miltelių, tepaliukų...
Na, o lamų embrionai yra naudojami tradicinėje medicinoje bei yra kai kuriems indėniškiems ritualams reikalinga sudedamoji medžiaga.
Šiek tiek už La Paso yra įdomus gamtos darinys – Valle de La Luna (isp. Mėnulio slėnis). Nežinau, kodėl taip pavadintas, nes nė kiek neprimena Mėnulio paviršiaus. Čia pilna dantytų uolų vaizdingais pavadinimais: „Mergelės pirštas“, „Velnio dantis“ ir pan. Tarp jų nutiestas pažintinis takas su apžvalgos aikštelėmis. Galima nuvykti autobusu, kuris sustoja iškart prie tako pradžios. Įėjimas kainuoja 15 Bs.
Turiu prisipažinti, kad La Pasas mums patiko labiau, nei tikėjomės. Daug žmonių, chaotiškas viešasis transportas, prigrūstos gatvės, šaltos naktys, geruose viešbučiuose galbūt yra šildymas, bet nakvodami svečių namuose gaudavome po keturias antklodes ir nemokamos karštos arbatos visą parą (ką gi, geriau nei nieko).
Šilumos paieškos, nuvedusios į netikėtą vietą
Vis dėlto pasiilgome šilumos, ir, pasitikėdami keliautojų rekomendacijomis, patraukėme pasišildyti į Koroiką (isp. Coroico).
Koroiko miestelis jau nebe plynaukštėje kaip La Pasas, o pakeliui į Bolivijos žemumas, taigi, pradžiugina keliautojus ne tik aukštesne temperatūra, bet ir deguonies prisotinta atmosfera. Iš šalto, uolėto La Paso patekom į šiltas, vešlias, drėgnas, kvapnias džiungles – nuostabu!
Pats miestukas – mažutis ir labai jaukus, primena kurortinį pajūrio miestelį, tik nei jūros, nei ežero čia nėra. Tačiau didesni viešbučiai turi baseinus, dar galima maudytis kriokliuose, kurių aplink miestelį yra net keletas.
Koroiko kaimelį išgarsino Mirties kelias – dėl dažnai jame vykstančių mirtinų avarijų. 1995 metais „The Interamerican Development Bank“ jį paskelbė pavojingiausiu pasaulio keliu (vėliau atrasta pavojingesnių).
Dabar nei sunkvežimiai, nei autobusai juo nebevažinėja, iš La Paso į Koroiką nutiestas naujas, asfaltuotas ir kiek platesnis kelias, o Mirties keliu važinėja tik aštrių pojūčių ištroškę dviratininkai. Turizmo agentūros organizuoja grupių važiavimus – maždaug už 50 JAV dolerių galima visą dieną su būriu kitų „mirtininkų“ vinguriuoti pakalnėn. Atgal trasą įveikę drąsuoliai parvežami autobusiuku ir prisiminimui gauna marškinėlius su užrašu „I Survived the Death Road“ (liet. „Aš išgyvenau Mirties kelią“).
O mes tiesiog nuvažiavome į Koroiką autobusu, pasimėgavome vešlia atogrąžų žaluma ir šiluma, išsimaudėme stingdančio šaltumo krioklyje, paragavome kavos, pagamintos iš miestelio apylinkėse auginamų kavos pupelių, ir, pakeliui trumpam stabtelėję La Pase, nuskubėjome į paskutiniąją mūsų stotelę Bolivijoje – Kopakabanos miestelį ant Titikakos ežero kranto.
Vykdama prie Titikakos tikėjausi pribloškiančių įspūdžių – ežerai man patinka, o šis yra aukščiausias pasaulyje tyvuliuojantis laivybai naudojamas ežeras, jį Bolivija dalijasi su Peru.
Tik ežeras toks didžiulis, kad plika akimi neįmanoma aprėpti ir įvertinti jo dydžio. Įspūdingiausiai Titikaka atrodo žvelgiant iš aukštai – Kopakabanoje yra stati, aukšta Cerro Calvario kalva, nuo kurios viršūnės atsiveria puikus vaizdas – ir miestelis, ir šaltas, vaiskiai mėlynas ežeras atsiduria jums po kojomis.
Kopakabanoje knibžda turistų – ir užsieniečių, keliaujančių iš/į Peru, ir boliviečių, atvykstančių čia savaitgaliui iš sostinės. Ežere maudyti per šalta, bet Kopakabanos paplūdimyje siūloma įvairiausių vandens pramogų, kuriomis mėgaujantis nereikia arba beveik nereikia sušlapti: galima plaukioti visokiomis valtimis ir valtelėmis, vandens motociklais, regis, net vandens slidėmis.
Mums įdomiausia patirtis Kopakabanoje buvo pusdienio išvyka į Isla del Sol salelę – ten gyvenantys žmonės užsiima žemdirbyste, motorinių transporto priemonių saloje visai nėra, užtat pilna asilų, kuriais ir jojama, ir gabenami kroviniai, yra ir indėnų inkų statinių liekanų – kelios per amžių amžius išlikusios aptrupėjusios sienos.
Tokie mūsų įspūdžiai iš Bolivijos – egzotikos ir naujų patirčių buvo daug. Tai tikrai puiki kelionės kryptis, nenorintiems nuobodžių atostogų.
