Panašus jausmas mus užklupo pirmąją dieną didžiausiame Bolivijos mieste – Santa Kruse.
„Kabiname kamerą, kas bus – tas bus“, – susižvalgiusios su Vingra, nusprendžiame nepraleisti progos užfiksuoti mus supančio chaoso. Telefonų ir fotokameros netraukiame, pinigų taip pat. Dėmesio ir taip pakanka iš visa galva žemesnių vietinių, drąsiai nužvelgiančių mus, svetimšales, nuo galvos iki kojų.
Vietiniai, ypač indėnai, įsitikinę, kad fotografuojant – vagiama jų siela
Kol kas aišku tik viena – turistų čia pasitaiko retai. O ir užfiksuoti prekeivius gana sudėtinga. Net nuo mūsų lipnia juosta dangstomos kameros pastarieji nusisuka, palydi piktu žvilgsniu.
Vietiniai, ypač indėnai, įsitikinę, kad fotografuojant – vagiama jų siela. Šalyje, garsėjančioje didžiausia indėnų populiacija, priešiškumas fotografijai jaučiamas taip stipriai, kad tenka jį gerbti ir nelįsti į akis.
Viename iš septynių miesto turgų (nenustebčiau, jei jų priskaičuojama ir daugiau) galima rasti visko. Prekystaliai lūžta nuo egzotiškų vaisių ir daržovių, kasdien atvežamų iš aplinkinių kaimų. Svarstyti apie jų organiškumą net neverta – daugelis tiesiog pūva akyse.
Rūbai, batai, gyvūnai, gaidžiai peštynėms; šalia kapojama ir kepama mėsa, vietoje pjaustomi tortai, parduodami vaistai nuo visų pasaulio ligų, siuvimo mašinos, raktų taisyklos, būrėjai, filmų DVD, indėniška skudučių muzika (taip, ta pati, kurią kartais išgirstame ir Lietuvoje, kai indėnai gatvėse pardavinėja savo CD); buitinės prekės, klozetai, automobilių detalės, prieskoniai, žolelės, žinoma, ir garsieji kokos lapai – tonizuojantys, ir, priklausomai nuo ruošimo būdo, gydantys nuo įvairiausio plauko ligų.
Prisipirkome keletą maišų ir mes. Ir į Lietuvą ketinome parskraidinti. Bet tai buvo neįtikėtinai kvaila ir laiku sustabdyta mintis. Bolivijos ekonomiką kelianti ir tuo pačiu stipriai žlugdanti kokos lapų pramonė legali tik pačioje Bolivijoje.
Kertant kitos šalies sieną su tokiomis lauktuvėmis, jų turėtojui gali baigtis labai prastai – gresia net kalėjimas. Tad palikę stebuklingus kokos lapus kitiems pirkėjams, keliaujame toliau.
Svetimšalis moka daugiau
Siaurų gatvių, triukšmo, aitrių kvapų labirinte klaidžiojome ilgai. Pirmą kartą užklydus į tokį turgų, sunku suvokti, kur ir kada jis baigiasi. Nuolatos turi žiūrėti, ar neįminsi į purvą, neaiškios kilmės balą, ar saugotis, kad ant tavęs neužvažiuotų iš niekur atsiradęs automobilis su piktu vairuotoju. Čia sėdintys už vairo yra tikrų tikriausi gatvės šeimininkai, pėstieji jiems – nė motais.
Svetimšalis čia visuomet sumokės bent du kartus daugiau nei vietinis, o derėtis – neverta. Vietiniai ne itin linkę žaisti kainų žaidimo, verčiau neparduos nei nuleis kainą. Bet, pavyzdžiui, vaisiai tokie pigūs, kad kartais darosi gėda mokėti tiek mažai.
Ir vis dėlto chaotiškas miesto turgus – geriausia vieta apsipirkti. Pakelės parduotuvėse vargiai rasi šviežių produktų. Jų asortimentas daugiausiai – užpilamos sriubos, makaronai, traškučiai ir saldainiai. Net turtingieji vietiniai apsiperka turguose. Tiesa, į šiuos jie patys kojos nekelia, bet siunčia savo patarnautojus, kurie gerai pažinodami prekiautojus, neretai sulaukia malonių nuolaidų.
Mums, dviem lietuvaitėms, pasivaikščiojimas šiame turguje buvo geras adrenalino gurkšnis. Išsiruošusioms lankyti miesto katedros aikštės, turgaus aplankyti neketinome. Ir tikrai neplanavome ragauti keistų kompotų ar vietinės močiutės spaudžiamų apelsinų sulčių – skrandis nebuvo nusiteikęs egzotikai. Mes labiau žvalgėmės, kas mus pasitiks už kampo, ir mandagiai lydėjom smeigiančius žvilgsnius.
Pirma diena Bolivijoje mus neprastai pakratė. Ir čia galima pakartoti mums visiems gerai pažįstamą frazę – geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti.
Daugiau „Keliaujančių merginų“ nuotykių „Facebook“ paskyroje
