Kita vertus, gamtos grožis čia – pasakiškas: spalvotos uolos, sūraus vandens ežerėliai, geizeriai, ugnikalniai ir visai nebaikščios puslaukinės lamos. Toks mums absoliučiai neįprastas ir turbūt todėl toks įspūdingas gamtovaizdis.
Mus iš Čilės į Boliviją visureigiais vežė kelionių agentūros atstovai, o kelias kirto Alto Loa regioninį parką, kuris paprastai įtraukiamas į ekskursijas. Taigi, turėjome progos pamatyti, kur atvežami ir turistai.
Išbandymai kūnui
Vos kirtome Čilės-Bolivijos sieną, mūsų grupę pasitiko boliviečiai gidai, nešini užkandžiais ir karštu, drumzlinai žalsvu salsvo skonio gėrimu, kurį primygtinai rekomendavo gerti – jis padės įveikti kalnų ligos simptomus, paaiškino mums.
Netrukus sužinojome, kad gėrėme kokamedžio lapų arbatą – to paties kokamedžio, iš kurio gaminamas kokainas. Arbatos efektas turėtų būti panašus į daug švelnesnį kokaino poveikį – pagerinti nuotaiką, padidinti budrumą, slopinti nemalonius pojūčius, suteikti žvalumo.
Ar stebuklingoji arbatėlė padėjo, nežinia, nes ištverti atšiaurias Altiplano sąlygas vis tiek buvo nelengva.
Pirmiausia čia trūksta deguonies – dusdavome lipdami į antrą aukštą; į akis plieskia saulė (dėl išretėjusio oro UV spinduliai degina labiau), vėjo nešiojamos dulkės skverbiasi į odos poras, o nuo sauso oro netrukus ėmė skilinėti lūpos. Bet bala nematė tų nepatogumų – patirti įspūdžiai juos atperka!
Pirmoji mūsų stotelė Bolivijoje turėjo būti Ujūnio miestelis, kurį garsina didžiausia pasaulyje druskos lyguma (isp. Salar de Uyuni) – būtent ją labiausiai ir norėjome pamatyti.
Net, tiesą sakant, didesnį įspūdį už druskyną padarė gamtinės sąlygos ir žmonių gyvenimas Ujūnyje.
Sunku įsivaizduoti nepatrauklesnį miestą – daugiausia žemi, purvinų atspalvių keturkampiai pastatai, aplink – vien smėlėta dykynė, kiaurą parą košia vėjas, kuris naktį dar sustiprėja. Dieną gali būti pakankamai šilta, kad pakaktų lengvo švarkelio, o naktį atšąla taip, kad norisi pasekti vietinių pavyzdžiu ir susisupti į kelis vilnonius apsiaustus.
Namai nešildomi, o karštas vanduo tiekiamas ne nuolat – bent jau mūsų neprabangiame, bet Ujūnio standartais tikrai gerame viešbutyje (3 žvaigždutės, kad ir ką tai reikštų Bolivijoje) per tris paras taip ir nepavyko nutykoti stebuklingosios valandos, kai duše bėga tikrai karštas vanduo (buvo tik šaltas arba drungnas).
Žadėtasis „labai geras“ interneto ryšys taip pat tai atsirasdavo, tai dingdavo lyg miražas, o kad nesušaltume į ragą, kiekvienas gavome po penkias storas antklodes. Turbūt boliviečiai mąsto taip: kam tas šildytuvas ar krosnis, kai aplink bėgioja tiek minkštavilnių lamų – nusiaudei apsiaustą, ir šaltis nebaisus.
Salar de Uyuni – turbūt yra vienas populiariausių Bolivijoje lankomų objektų, kurio dėka Ujūnis ir sulaukia tiek lankytojų. Iš pirmo žvilgsnio, miestelį „maitina“ turizmas, centre – vien viešbučiai, restoranai, turų organizatorių biurai ir indėniškais raštais margintų vilnonių rūbų parduotuvės, akivaizdžiai skirtos turistams.
Vis dėlto Ujūnis tik atrodo izoliuota oazė dykynėje, įdomi vien ieškantiems aštrių pojūčių. Miestas, pirmiausia, pramoninis, jam pelno neša druskos gavyba.
Ujūnis yra ir svarbi geležinkelio linijų sankirta, kur traukiniais gabenami kroviniai arba žmonės keliauja į kaimynines Čilę ir Argentiną. Yra net oro uostas. Tiesa, mums lankantis ten skraidė tik vienos oro linijos ir tik kelis kartus per savaitę.
Dalį Ujūnio istorijos atskleidžia užmiestyje esančios traukinių kapinės. Kažkada traukiniai buvo naudojami aplinkinėse kasyklose randamiems mineralams gabenti, vėliau kasybos pramonė žlugo, ir niekam nebereikalingi traukiniai liko rūdyti.
Beje, Salar de Uyuni pasirodė esąs toliau nuo miestelio nei tikėjomės – norint apsilankyti savarankiškai (įėjimas į druskyno teritoriją – nemokamas!), tektų važiuoti autobusu iki Colchani kaimo, o tuomet dar tolokai kulniuoti pėstute.
Vienam klaidžioti po druskos lygumą nepatariama (pavojinga), be to, tai būtų ir nepraktiška – teritorija labai didelė, ir vargu, ar pavyktų viską pamatyti. Keliautojai paprastai iš agentūrų perka turus. Tipiškas turas (visose kelionių agentūrose už panašią kainą – apie 150 JAV dolerių žmogui) atrodo taip: 7–8 žmonių grupė visureigiais 3–4 dienas pavežiojama po Salar de Uyuni bei gražiausias Altiplano vietas, nakvoti tenka palapinėse, valgyti – tai, ką pagamina vairuotojas. Sako, būna labai šalta – tuo pasiskundė visi kalbinti keliautojai.
Nuotykis druskų žemėje
Mes nakvoti „druskynėje“ nenorėjome, o dalį regioninio parko jau buvome matę, taigi ėmėme ieškoti alternatyvių būdų aplankyti Salar de Uyuni. Vienas gatvėje užkalbintas vyriškis išdidžiai pareiškė pažįstąs druskos lygumą kaip savo penkis pirštus ir už nedidelį mokestį pasisiūlė mums surengti ekskursiją.
Idėja pasirodė viliojanti – kam jungtis prie grupės, jei galime viską apžiūrėti štai taip – laisvai ir nepriklausomai? Vėliau pasirodė, kad mūsų naujasis draugas entuziazmo turėjo daugiau nei vedlio gebėjimų – jo automobilis buvo visai nepritaikytas važiuoti druskingu žemės paviršiumi, druska aplipo ratai, kėbulas ir stiklai, mašina klimpo ir strigo, be to, keletą kartų paklydome ir susivokėme, kad važinėjame ratais.
Iš atminties ėmė lįsti kelionių agentūrų darbuotojų perspėjimai ir gąsdinimai apie druskos plynėje sugedusius automobilius ir nusigalavusius keliautojus bei girdėtos istorijos apie pasiklydusius ir nuo išsekimo mirusius nutrūktgalvius, kurie į druskos lygumą leidosi vieni.
Laimei, kelią atgal suradome, automobilis kelionę atlaikė, o beklaidžiodami pamatėme fantastiškų vaizdų, kurie ligai išliks atmintyje. Matėme balčiausią baltumą, kokį tik galima įsivaizduoti, druskingo vandens versmes, sueižėjusią žemę, spindinčius druskos kristalus...
Tolumoje subolavo ir vienas iš druskos viešbučių. Salar de Uyuni teritorijoje tokių yra keli, visi – pastatyti vien iš druskos.
Grįžus į Ujūnį mus nustebino turgus. Pasirodo, jis vyksta kiekvieną ketvirtadienį ir tokio mažo miestuko mastu yra tikrai didelis. Tiesiog ant šaligatvių prekeiviai išdėlioja viską – nuo žaislų iki apatinio trikotažo, skalbimo miltelių ir elektros lempučių – ir jais prekiauja.
Kita vertus, Ujūnyje jokio prekybos centro nėra, vos pora mažų parduotuvėlių, todėl toks turgus – galimybė vienoje vietoje nusipirkti viską, ko reikia. Mes susigundėme džiovintais kokamedžio lapais, prisiminę, kaip juos išgyrė gidas.
Žinodami, kad aukštikalnėse dar praleisime nemažai laiko, nusprendėme apsirūpinti šiuo stebuklingu augalu. Iš lapų galima ruošti nuovirą ir jį gerti arba juos tiesiog kramtyti. Pardavėja į maišelį dar įdėjo kažkokį trapų akmenuką, paaiškinusi, kad lapus ir to akmenuko trupinėlius būtinai reikia kramtyti kartu.
Pasirodo, „akmenukas“ – tai mums reikiamų cheminių reakcijų katalizatorius, būtinas, kad kramtant būtų suaktyvintos veikliosios kokamedžio medžiagos, antraip lapai tebus lyg beskonės, niekaip jūsų nepaveiksiančios salotos. Koks gi pojūtis pakramčius? Apie tai – tęsinyje.
