Kalbu, žinoma, apie Srebrenicą. Esu tikras, kad apie ją bent jau viena ausimi yra girdėję visi, ir tai, ką jie girdėjo su kurortu, greičiausiai, nesiasocijuoja. Aš ir pats, kol nepakeliavau po Bosniją, tik apytiksliai žinojau, kad Srebrenicoje Bosnijos karo metu įvyko kažkas baisaus, tačiau tikslesnės informacijos nebuvau įvaldęs. Dabar jau įvaldžiau, tad šiek tiek papasakosiu.
Srebrenica buvo Bosnijos karo apogėjus. Serbų armijai užiminėjant bosnių gyvenamas teritorijas vieną po kitos, Srebrenicos miestelis buvo laikomas neliečiama zona. Nors jis buvo apsuptas serbų, jį patį kontroliavo Jungtinėms Tautoms atstovaujantys Nyderlandų kariai. Bosniai, tikėdamiesi saugumo, masiškai bėgo į Srebrenicą. 1995 m. liepos 15 dieną Bosnijos serbų armijai vadovaujantis Ratko Mladičius nusprendė, kad jau jų ten pribėgo pakankamai, įsiveržė į Srebrenicą ir pradėjo žudynes.
Mladičiaus vyrukai Nyderlandų kariams liepė pasišalinti, o patys ėmėsi purvino darbo. Jie atskyrė bosnių moteris nuo vyrų ir ėmė vienus prievartauti, o kitus žudyti. Kol pasaulis susivokė, kas vyksta, Srebrenicoje buvo nužudyta apie 8 tūkstančiai bosnių vyrų ir berniukų bei tiek pat moterų išprievartauta. Kai kam pavyko pabėgti. Srebrenicos žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis po Antrojo pasaulinio karo.
Kai iš Srebrenicos pragaro ištrūkusiųjų lūpų ėmė plūsti pranešimai apie skerdynes, pasaulio bendruomenė šiuos pranešimus kurį laiką ignoravo, nes tiesiog netikėjo, kad mūsų modernioje Europoje gali vykti tokie dalykai. Kai jau patikėjo, buvo per vėlu kažką gelbėti. Tačiau sustabdyti šią karo mašiną buvo pats metas. Jau tą patį mėnesį į karą įsitraukė NATO, su kuria serbų pajėgos nepajėgė kovoti ir spaudžiant bosnių ir kroatų kariams ėmė trauktis iš užimtų teritorijų. Srebrenica nors ir už siaubingą kainą, tapo lemiamu lūžiu Bosnijos kare, kurį Bosnija ir laimėjo.
Na, o kaip šaunieji Nyderlandų kariai, tapę baisiausios paskutinio amžiaus Europos tragedijos dalyviais ir gėda? Negana to, kad tiesiog pasitraukė į šoną leisdami serbams siautėti, kažkur skaičiau, kad jau po visko jie džiaugsmingai šventė savo išvažiavimą iš Srebrenicos, o kažkuris jų vadų netgi spaudė Mladičiui ranką. Turbūt po šių įvykių apgailėtina JTO reputacija per daug nestebina. Bosniai ir šiandien šaiposi iš šios organizacijos impotencijos taikos saugojimo tikslais.
Dabar olandai sako, kad jiems šaudyti ir priešintis ginklu nebuvo leista, kad jie ir patys dar dabar atsibunda naktimis rėkdami ir besijausdami nukentėjusiais. Gal taip ir yra, ką aš žinau, į kiekvieno vidų neįlįsi, bet kad organizacijos reputacijai pakenkta negrįžtamai – faktas kaip blynas. Kažkada tarptautinis teismas pripažino, kad šis poelgis nebuvo iš gražiausių, ir pripažino olandus kaltais dėl, berods, trijų bosnių žūties. Galime išvesti procentą padalinus tris iš aštuonių tūkstančių.
Pačioje Srebrenicoje dabar stovi memorialas, prie kurio palaidota daugiau nei 6 tūkstančiai žudynių aukų. Atmosfera ten slegianti. Jei nenorite vykti į atokią vietovę, kurioje yra Srebrenica – nueikite į genocido muziejų Sarajeve, kuris skirtas tiek Sarajevo apgulties, tiek Srebrenicos atminimui. Jis yra centrinėje pėsčiųjų gatvėje šalia katalikų katedros. Tai modernus muziejus su nuotraukomis, audiogidu ir video reportažais. Atmosfera jame rimta, tad jei esate silpnesnių nervų, gal geriau neikite. Iš mūsų keturių į muziejų ryžomės eiti dviese, bet vienas iš tų dviejų gana greitai užsinorėjo išeiti. Įėjimo kaina – apie 8 eurai.
Viskas, karo reikalai baigti. Bosnija ir Hercegovina nėra vien tik karas. Tai yra įspūdingos gamtos ir draugiškų žmonių valstybė.
Pagal plotą Bosnija nėra didelė, tačiau jos gėrybės yra išsimėčiusios taip, kad bandant jas apvažiuoti, maža šalis ima atrodyti per didele. Taigi, jei turite nedaug laiko, geriau iš anksto susiplanuoti maršrutą pagal dienas, kad paskui neteiktų blaškytis ir klaidžioti. Ir įvertinkite, kad važinėdami kalnais per daug nepaskubėsite – tikslą pasieksite tada, kada kalnai leis jums tą padaryti.
Bosnija ir Hercegovina nėra vien tik karas. Tai yra įspūdingos gamtos ir draugiškų žmonių valstybė.
Kaip jau pasakojau, manu giliu įsitikinimu, geriausias šalies epizodas yra Sarajevo miestas. Mažuma sakytų, kad galbūt tai galėtų būti Mostaras, ir aš daryčiau kompromisą, kad Mostaras galėtų būti antroje vietoje.
Jis stovi pietinėje šalies dalyje ir yra žymus savo garsiuoju senoviniu tiltu per Neretvos upę. Mostaras yra istorinio Hercegovinos regiono sostinė. Įdomu, kad Bosnijos regione valstybė vadinama mums įprastu Bosnijos ir Hercegovinos pavadinimu, o Hercegovinoje ji vadinama „Herceg Bosna“. Kiekvieno regiono gyventojams jų regiono vardas valstybės pavadinime turi eiti pirma.
Senasis Mostaro tiltas yra ne tik Mostaro, bet ir vienas iš visos valstybės simbolių. Jis buvo pastatytas dar Osmanų laikais XVI a. Per Bosnijos karą jį iš esmės buvo sugriovę Bosnijos kroatų artilerijos smūgiai. Apie dešimt metų Mostaras buvo be senojo tilto, kol 2004 m. jis buvo atstatytas. Šis tiltas, be abejo, yra tai, dėl ko verta atvykti į Mostarą.
Ant jo dirba jaunuolių grupelė, kuri renka iš turistų pinigus ir surinkusi pakankamai, šoka nuo tilto į upę. Tiltas yra 24 metrų aukščio, tai tie šuoliai išties atrodo įspūdingai. Vaikinai šoka ant kojų, kad nenusisuktų galvos. Kartais šuolio tenka ilgokai palaukti, bet trinantis aplink, ilsintis ir stebint gyvenimą aplink upę, to šuolio sulauksite net ir neįmokėję įnašo už jį.
Neretvoje ir šiaip galima išsimaudyti, nes vanduo labai skaidrus. Įspūdį gadina smirdintis kanalizacijos upelis, įtekantis į Neretvą būtent ties tiltu. Dėl tos smirdalynės, tiesą sakant, aš ir nesiryžau maudytis, nors ir labai tą mėgstu.
Pačiame Mostare yra ilga pėsčiųjų gatvė su parduotuvėmis, turgus palei tiltą ir senamiestis. Dar galima pažiopsoti į karo metu subombarduotus namus, kurių Mostare vis dar yra. Galima lipti į aukštą kalną, ant kurio yra katalikiškas kryžius ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Reikės aukštai lipti, tiesa. O Mostaro parke yra pastatytas paminklas Bruce Lee.
Mostaro apylinkėse taip pat galima daug ką įdomaus nuveikti. Čia išsiskiria Počitelj kaimas, kuriame ant kalno stūkso senovinė pilis. Į kalną galima užlipti visiškai nemokamai. Pati pilis gal ir nėra per daug įspūdinga, tačiau vaizdas nuo jos į apylinkes atpirks lipimo kančias. Ir ant paties kalno vaikučiai jums brangiai parduos skiestas granatų sultis, kurias jūs greičiausiai pirksite, nes labai norėsis šalto gėrimo.
Dar vienas įžymus objektas, esantis už 25 kilometrų nuo Mostaro, yra Medžiugorjės miestelis. Jame, kaip tikima, 1981 m. šešiems kroatams katalikams pasirodė šventa pana Marija. Dabar čia plūsta piligrimai iš viso pasaulio ir labai meldžiasi.
Bet pats geriausias regiono epizodas man buvo Kravicės krioklys. Jis yra visai šalia Kroatijos sienos, maždaug už 40 kilometrų nuo Mostaro. Krioklys susidaro Trebižato upei krentant žemyn iš 25 metrų aukščio. Tai labai populiari šalies vieta, kurioje tiek vietiniai, tiek turistai ilsisi, piknikauja, maudosi ir grožisi kriokliu. Įėjimas vasaros sezonu kainuoja apie 5 eurus.
Dar labai patariama nuvykti į šalia Mostaro esantį Blagajaus vienuolyną, kur kalno papėdėje, šalia tekančios upės stovi dervišo namas. Ten galima įeiti ir pažiūrėti, kaip gyveno dervišas. Įėjimas kainuoja apie 3 eurus, bet kažkokio ypatingo įspūdžio, tiesą sakant, nepadarė. Niekaip įspūdingai tas dervišas ten negyveno. Jei jums tektų rinktis tarp Blagajaus ir ko nors kito, rekomenduočiau tą kitą.
Apie tai kaip geriausia keliauti Bosnijoje ir ko nedaryti – paskutinėje pasakojimo apie šią Balkanų valstybę dalyje.
