Šiemet Honkongas kartu su Paryžiumi ir Singapūru dalijasi pirmą vietą brangiausių pasaulio miestų reitinge.
Čia plūstančių turistų masę puikiai iliustruoja skaičiai: Honkongo tarptautinis oro uostas 2018 metais aptarnavo daugiau nei 70 milijonų keleivių ir yra vienas užimčiausių žemyne.
Megapolio blizgesiui neatsispyrė ir kinų bendrovėje žmogiškųjų išteklių sferoje nuo 2018 metų vidurvasario besidarbuojanti lietuvaitė Kristina Kacevičiūtė, per daugiau nei pusę metų jau spėjusi susipažinti su miestu ir jo apylinkėmis, gyventojais bei juos supančia kultūra.
Minios efektas
Daugelis tikriausiai esate girdėję apie psichologinį reiškinį, vadinamą autosinchronizacija arba, paprasčiau tariant, minios efektu. Tai toks elgesio modelis, kai žmonių grupei pradėjus elgtis tam tikru būdu, likę žmonės ima elgtis analogiškai arba bent iš dalies mėgdžioti pirmuosius.
Anot Kristinos, gyvenant Honkonge, tapimas vienu iš miesto gatve einančios minios sraigtelių kartais yra neišvengiamas: „Honkongas, jo gerai nepažįstant, gali pasirodyti labai didelis ir neaprėpiamas. Tačiau palyginus jį, tarkim, su vienais didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų miestų – Čikaga ar Niujorku, kuriuose man taip pat teko lankytis, galima sakyti, kad pirmas įspūdis ne visada teisingas. Vis dėlto, faktas tas, kad miesto gyvenamieji ir verslo rajonai yra apstatyti labai tankiai.“
„Mieste gyvena apie 7,5 mln. gyventojų, o apie 1,3 mln. iš jų yra apsistoję centrinėje Honkongo dalyje – Honkongo saloje, kurios dydis, palyginimui, yra panašus kaip Šiaulių miesto. Pakankamai didelę Honkongo dalį užima žaliosios zonos, todėl galite įsivaizduoti, kiek daug žmonių gyvena pakankamai mažoje teritorijoje.
Tokios aplinkybės verčia rinktis: ar prisitaikyti ir žengti koja kojon su šimtais einančių per tą pačią perėją į tą patį parką arba prekybos centrą, ar bandyti išsiskirti iš minios. Kartais tai erzina. Kita vertus, kaip sakoma, kantrybė – dorybė, arba, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kiekvienas miestas savyje turi visko. Ne kitoks ir Honkongas“, – pasakoja mergina.
Žvilgsniai dažniausiai krypsta aukštyn
Iš merginos pasakojimo galima suprasti, kad laisvais žemės sklypais Honkonge, liaudiškai tariant, „nelyja“, o todėl ir žemė čia įperkama tikrai ne kiekvienam. Ir nesvarbu, ar potencialus pirkėjas yra gausų kapitalą sukaupusi bendrovė, siekianti pastatyti gyvenamąjį pastatą arba verslo centrą, ar savo įnorius geidžiantis išpildyti fizinis asmuo: „Aukštos žemės sklypų kainos lemia tai, kad juos įsigiję asmenys paprastai siekia maksimaliai išnaudoti įsigytą žemės plotą. Dėl šios priežasties didžioji dauguma pastatų nors ir yra siauri, turi dešimtis aukštų“.
Žinodami tai, tikriausiai nė vienas nenustebsite išgirdę, kad Honkongas gali pasigirti esantis daugiausiai dangoraižių „glaudžiančiu“ pasaulio miestu. Daugiau nei 150 metrų aukščio architektūros šedevrų čia yra daugiau nei pusketvirto šimto.
Tačiau, kaip pasakoja Kristina, daugiaaukščių pastatų kiekis sukuria dvejopą atmosferą: „Apsigyvenę 20 aukštų namo viršutiniame aukšte Europos didžiuosiuose miestuose, tikėtina, kas dieną galėtumėte grožėtis kvapą gniaužiančiomis miesto panoramomis, tačiau Honkonge esant tokiai pačiai situacijai gali tekti grožėtis gretimo namo sienomis. Galima sakyti, kad žvilgsniai čia visada krypsta aukštyn ir, atrodo, kartais gali pritrūkti oro. Tačiau ištrūkus iš miesto centrinių rajonų ir pažvelgus į daugiaaukščius milžinus iš apžvalgos vietų – vaizdas nepakartojamas.“
Sunku patikėti, tačiau beveik pusę miesto teritorijos sudaro žaliosios erdvės
Dalindamasi įspūdžiais mergina atskleidė, kad mieste yra daug gamtos, tačiau daugelis parkų ir žaliųjų erdvių yra toliau nuo miesto centro: „Pakankamai sėsliai gyvenant miesto centrinėje dalyje parko ar tiesiog medžių aplink save galima ir nepamatyti, tačiau pakeliavus po miestą, išvažiavus iš saloje esančios Honkongo centrinės dalies į kitus rajonus, galima atrasti daugybę gamtos perlų. Už salos ribų yra daugybė kalnais kalneliais vedančių žygio trasų, viename megapolio rajonų – Sai Kung – plyti gražiausi Honkongo paplūdimiai, taip pat galima rasti nuostabių stovyklaviečių, vietų, nuo kurių atsiveria tobulos kalnų panoramos, arba kalnų viršūnių su vaizdais į miestą“.
„Sunku patikėti, bet Honkonge, kaip, beje, ir Vilniuje, žaliosios erdvės užima apie 40 proc. teritorijos. Jeigu galvojote, kad visa Honkongo teritorija – tarsi betono ir stiklo džiunglės – stipriai klystate!“ – vieną miesto privalumų pabrėžia Kristina.
Ką aplankyti?
Kristina taip pat pateikė pasiūlymų – nuostabių vietų, kurias keliausiantieji į šį miestą galėtų įtraukti į „must visit“ sąrašiuką. Tarp jų nemažai jau minėtų žaliųjų erdvių: „Lankytojams rekomenduočiau išbandyti Liūto uolos žygių takus, užkopti ant Viktorijos kalno Kokskombo laukinės gamtos draustinyje, aplankyti naktinę Tsim Sha Tsui prieplauką, vieną didžiausių budistų šventyklų – Chi Lin Nunnery, nuplaukti į Lamma ir Cheung Chau salas.“
„Romantikams, manau, labai patiks naktinė kelionė keltu iš centrinės Honkongo salos į jau minėtą Tsim Sha Tsui rajoną. Apskritai, įdomių vietų turistui čia daugybė, jų atrasti gali kiekviename žingsnyje. Bet man asmeniškai įstrigo būtent šios“, – priduria.
Mergina pasakoja, kad čia be abejonės patiks ir tiems, kurie savo kelionių metu randa laiko ir savo garderobo atnaujinimui: „Honkonge nerealiai daug prekybos centrų, daug brangių prekės ženklų parduotuvių.“
Tai, kaip teigia Kristina, ypač traukia kinus: „Bijodami įsigyti klastočių ar nekokybiškų žinomų dizainerių rūbų, taip pat – kosmetikos, kinai traukia apsipirkti į Honkongą: čia prisikrauna pilnus lagaminus ir keliauja atgal.“
Maisto pasiūla – begalinė, tačiau patiekalai priimtini ne visiems
„Kuo Honkongas mane nustebino, tai restoranų ir jų siūlomo maisto įvairove“, – pasakoja pašnekovė. Vietinę virtuvę, merginos teigimu, galima apibūdinti žodžiais „viskas virta“ arba „makaronai ir ryžiai su viskuo, kas įmanoma“.
„Ypač populiarūs čia mėsos patiekalai, kaip garnyras – jau minėti ryžiai ir makaronai. Taip pat, nors ne visiems priimtina, bet miesto gyventojai ir svečiai mėgsta ir įvairių gyvūnų, pavyzdžiui kiaulių, jaučių, vištų organus, tačiau vabzdžių, nors pietryčių Azijoje tai gana populiaru, Honkonge nevalgo“, – pabrėžia ji kalbėdama apie vietinę virtuvę.
Toliau pasakodama apie patiekalų pasirinkimą ir valgymo kultūrą, mergina išskiria dar keletą išskirtinių kultūrinių bruožų: „Vietiniai kepsnį gali supjaustyt ir su „kuaizi“ (valgymo lazdelės – aut past.), bet ryžius valgo šauktu. Čia, beje, įprasta užsisakytą maistą dalintis, tam klientams restoranuose pateikia papildomas mažas lėkštes. Na, žodžiu – „žanrų įvairovė“. O pusryčiams čia itin dažnai valgomos ananasinės bandelės. Tik jose nėra nei gabaliuko ananaso: tiesiog paviršius „išgraviruotas“ tarsi tikro ananaso žievė.
Pačiai Kristinai Honkonge labiausiai patiko kone paprasčiausias vietinis patiekalas, jeigu jį galima taip pavadinti: „Mane asmeniškai labiausiai sužavėjo vietinė, Honkongo stiliaus arbata su pienu.“
(Ne)kultūra
Pasiteiravus apie vietinių gyventojų kultūrą ir jos išskirtinumus, Kristina prisiminė labiausiai įstrigusį ir nustebinusį vietinių elgesio ypatumą: „Ko gero, sunkiausia buvo susitaikyti su savotišku atvykėlių iš Kinijos „siurprizu“ – nuolatiniu raugėjimu. Jeigu Lietuvoje tai yra nemandagu, tai čia – beveik normalu ir kartais priimtina. Ir nesvarbu, ar tu su kompanija lankaisi restorane, ar sėdi kolegų apsuptyje darbo vietoje. Šitais „malonumais“ nemažai gyventojų ar miesto svečių iš Kinijos dalinasi su visais, ir jokių banalių „atsiprašau“, jokių „atleiskite“. Į sveikatą, taip sakant!“
Kristina pasakoja, kad įdomu ir tai, jog dalis gyventojų kinų ir kai kurie (dažniausiai vyresni) vietiniai augina vienos rankos mažylio piršto nagą: „Istorija „kalba“, kad kadaise taip elgėsi aristokratai, o ilgas nagas buvo skirtas laiškams atplėšti, o kam jie reikalingi dabar? Nežinau. Žmonės kalba, kad ausim pasikrapštyti. Keistokas pasirinkimas, bet unikalu.“
„Ir dar. Du momentai, susiję su darbo kultūra, kurie, galbūt, skiriasi nuo mums įprastų, o galbūt ir ne: vėluoti į darbą 15–45 min. – visiškai įprastas ir visiems suprantamas dalykas. Kaip ir viršvalandžiai“, – priduria keliautoja, kartu pabrėždama, kad žmonės Honkonge atrodo gana malonūs, nors iš pirmo žvilgsnio praeivių veidai gali pasirodyti ir kiek nelaimingi, „lietuviški“.
Tautų „draugystė“
Kalbėdama apie miesto tarptautiškumą, Kristina teigė pastebėjusi, jog egzistuoja priešprieša tarp vietinių ir kinų: „Honkongiečiai dažnai neslepia, kad labai skiriasi nuo kinų, kurių čia netrūksta, ir jų nemėgsta. Kita vertus, tai gal ir neturėtų stebinti. Pirmiausiai dėl to, kad turtingi kinai Honkonge perka daug nekilnojamojo turto, dėl to kyla kainos, o vietinių perkamoji gali mažėja. Be to, vietiniai kinus, kurių, pavyzdžiui šių metų sausio mėnesį mieste apsilankė daugiau nei 6 milijonai, laiko nemandagiais, nemaloniais. Mano minėtas kultūrinis požymis – raugėjimas – taip pat yra labiau kinų kultūrinis požymis, kuris daliai save laikančiųjų tikraisiais honkongiečiais, švelniai tariant, nėra labai artimas.“
„Beje, įvairių šaltinių duomenimis, pastaraisiais metais Honkongo gyventojai ypatingai linkę save laikyti ne kinais, o honkongiečiais, nors Honkongas faktiškai ir laikomas Kinijos specialiąja administracine teritorija. Tai tik patvirtina, kad čia gimę ir augę žmonės nėra dideli Kinijos „fanai“, – pasakoja mergina.
Vienas saugiausių miestų pasaulyje
Internete dažnai galima išvysti antraštes, jog Honkongas yra vienas iš saugiausių pasaulio miestų. Pavyzdžiui, 2018 metais, skirtingų interneto portalų duomenimis, miestas užėmė 6–22 vietą. Tačiau kaip yra iš tiesų?
„Nors, kaip ir kiekviename milijoniniame mieste, yra skurdžių rajonų, kuriuose saugumo lygis žemesnis, ir naktimis vaikščioti „apsikarsčius“ brangiais fotoaparatais ir išmaniaisiais telefonais nebūtų labai protinga, bet didžiojoje miesto dalyje tikrai labai saugu. Gal prie to prisideda ir faktas, kad pagrindinės miesto gatvės niekada nebūna tuščios, visada gali sutikti kitų žmonių“, – aukštu saugumo lygiu neabejoja ir Kristina.
Anot pašnekovės, norintiems čia apsilankyti tikrai nėra ko bijoti: „Būtinai kviečiu apsilankyti, nes Honkongas – unikalus, išskirtinis ir vertas kiekvieno keliautojo dėmesio!“
