Mintis, kad būtina surengti ekspediciją, prieš keletą metų kongreso tarp Buenos Airių, Montevidėjaus ir San Paulo metu kilo ne tik jam, bet ir žinomam JAV lietuvių bendruomenės nariui kun. Antanui Saulaičiui bei šių eilučių autoriui – Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkui.
Lietuvių tapatume aiškiai trūksta stiprių asmenybių, kurios išėję į pasaulį su kuprine galėtų neištirpti jame – neišnykti, išėję iš bendruomenės.
Bendraminčių žygio tikslai
Knyga, kurią virtualiai pradėsime kurti dar negrįžę iš ekspedicijos, turėtų būti apie tokius žmones. Antai Kazys Almenas 1965 m. motociklu keliavo nuo Romos iki Rodezijos (dabartinė Zimbabvė – aut. past.), po to išleido knygą. 1975 m. dr. Vitas Kiaušas atvyko į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Brazilijoje, sugalvojo lyg hipis išeiti į džiungles ir gydyti indėnus, ir dar dabar ten tebegyvena – mus domina štai tokie lietuviai“, – pasakojo E. Aleksandravičius. Ekspedicijoje ketinama filmuoti, fotografuoti, aprašyti pasakojimus ir kitaip rinkti informaciją apie Brazilijoje gyvenančius lietuvius.
Į kelią taip pat leidosi kino menininkas Henrikas Gulbinas, kuris filmuos ir montuos surinktą video medžiagą – jis dar nuo 1988 m. filmavo lietuvius Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Kitas, labai svarbus ekspedicijos narys – Audris Tatarūnas, Vila Zelinos (San Paulas) lietuvių choro vadovas ir kraštotyrininkas. Jis talkins kaip keliautojų gidas, mokantis portugalų kalbą ir gerai išmanantis tyrinėjamų vietovių geografiją.
Prie ekspedicijos įgyvendinimo prisidės ir pagrindinis rėmėjas, žinomas verslininkas, novatorius ir filantropas Antanas Guoga. „Pirmojoje ekspedicijos dalyje ieškosime misionierių, pramuštgalvių, didžiųjų individualistų ir patriotų – tokių kaip kunigas Kazys Jurgis Bėkšta ar V. Kiaušas. Tikrai nesame pirmieji, surengę panašią ekspediciją – pavyzdžiui, kadaise A. Saulaitis ir žurnalistas Aleksandras Guobys parengė knygą „Lietuvių misijos Amazonėje“, – pabrėžė E. Aleksandravičius ir pridūrė, kad bus tęsiami tame leidinyje pradėti tyrinėjimai, prisiminti ano meto lietuvių misionieriai.
Brazilija dabar nėra akivaizdus pasirinkimas emigravimui, tačiau XX amžiau trečiajame dešimtmetyje, po technologinių revoliucijų nelikus daugybės darbų, ištikus didžiajai krizei, lietuviai plūdo į šią šalį jau vien todėl, kad čia buvo daug erdvės, darbo daugybėje plantacijų.
Tuo laikotarpiu Pietų Amerikos valstybėje išsilaipino daugybė emigrantų. „Tačiau mūsų tikslas yra pasakoti ne apie Brazilijos istoriją, o apie lietuvybės prasmę, dabarties iššūkius, tapatumus. Pavyzdžiui, kaip vertinti kitakalbius lietuvius? Ar šiandien mes Lietuvoje suprantame, kad mūsų daugiau, nei sako biurokratinės lentelės, teigiančios, kad mūsų tik trys milijonai? Ar jaunoji karta, matydama lietuviškame bare dirbantį juodaodį iš San Paulo, dėvintį lietuviškus marškinėlius ir iš tėvų pasakojimų prisimenantį 1930–ųjų Kauną, laiko jį savu?“, – retoriškai klausė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Jo nuomone, dideles emigrantų bendruomenes turinčioms tautoms, tokioms kaip lenkai ar airiai, tokio klausimo nekiltų, tuo tarpu lietuviai dažnai raukosi pamatę, kad šie žmonės nekalba lietuviškai.
 |
| Santos miesto apylinkės |
Pagrindiniai ekspedicijos tikslai – užtikrinti, kad šie lietuvių diasporos žmonės, jų gyvenimai ir pasakojimai nenugrimztų užmarštin. Taip pat – o sekti labai panašios kunigo A. Saulaičio kelionės 1970 m. pėdsakais. „Jo misionieriškai ir tuo pačiu antropologiškai ištyrinėtas Brazilijos žemėlapis, atrasti šimtai lietuviškų kaimelių ir vietovių per 40 metų labai pasikeitė, kaip ir pati šalis.
Jei gebėsime grąžinti užmiršto lietuvių pasaulio skeveldras dabartinei lietuvių atminčiai, pasaulio lietuvių praeičiai tapus mūsų istorijos dalimi, pamatysime, koks didelis, įvairus ir neprimityvus lietuvių pasaulis. Šių istorijų pasakojimas nėra tik praeitis, tai išbandymas mūsų dabartinei tapatybei. Mes, lietuviai, esame didelė diasporų tauta ir, kur begyventume, – čia ar svetur – esame vieno atminties lizdo išsiritėliai“, – dėstė profesorius.
Lietuvių pasaulis – didžiulis
Ekspedicijos iniciatoriaus teigimu, emigracijos jis skatinti nenori, tačiau šio proceso neigiamybės yra pernelyg sureikšminamos: „Mano galva, reikėtų ugdyti tokias tapatybės imunines sistemas, kurios išliktų ilgiau, nei trunka reisas nuo Kauno iki Dublino. Šiandien mums aišku, ką reikia daryti su mūsų vaizduote, sąmone, empatija. Lietuvių pasaulis yra didžiulis – išsiugdęs pojūtį, kad priklausai didelei lietuvių tautai, gali Škotijoje užklysti į kokį seną kairiųjų lietuvių klubą Glazge ir suprasi, kad nesi visiškas pasimetėlis, kad mes visur galime tvirtai stovėti ant kojų“, – kalbėjo E. Aleksandravičius.
Istorikas priminė, jog lietuviai svarių pėdsakų yra palikę pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. „Aplankysime vieną A. Saulaičio pamėgtų vietų – fortą Š. Brazilijoje, kurį XVII amžiuje pastatė S. Arciševskis, lietuvių bajoras, įsiliejęs į olandų protestantų tarptautinę bendruomenę ir taip pat garsėjęs tuo, jog pastatė Biržų pilį.
Lietuvis Aleksandras Karolis Kuršius, sukūręs pirmąją lotynų kalbos mokyklą naujajame pasaulyje ir tuo pačiu pamatus Niujorko universitetui, vėliau grįžo į gimtuosius Biržus ir mokytojavo iki amžiaus galo. Štai tokias istorijas žinodamas, kiekvienas lietuviškos atminties žmogus gali jaustis pasaulyje stipriau, o ne kaip nevisavertis išgąsdintas kiškis iš rusų okupacijos zonos. Mano galva, istorija turi padėti žmogui jaustis stipresniam ir geresniam“, – sakė E. Aleksandravičius.
 |
| Vakarienė Santoje |
