Pateikiame C.Nelson pasakojimą.
„Atchoo! Atchoo!“ – ne, mano dešimtmetė duktė Mia ne peršalusi, o bando kalbėti lietuviškai – „ačiū“ reiškia „thank you“, – kai mūsų šeimininkas Zigmas padeda jai sukti puodžiaus ratą. Ji nepaliaujamai su koja suka ratą, ant kurio uždrėbus molio tarp jos rankų ima formuotis puodas.
Jos 14-metis brolis Harry kvadratiniame molio gabale su Zigmo įrankiais raižo ornamentus.
Mes, suaugusieji, juos paliekame ir einame per sodą į vyno rūsį, kur Zigmas pripylęs taures puikaus midaus, o taip pat vyno iš savo paties augintų vynuogių.
Aš nustebau, kad šioje Baltijos šalyje oras pakankamai šiltas auginti vynuoges, bet Zigmo žmona Violeta pasakė, kad vasarą temperatūra čia kartais pasiekia ir 35 laipsnius Celsijaus.
Mes apsistojome sodyboje „Zigmo ūkis“ Panemunės regioniniame parke, esančiame pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Įpusėjus spaliui, temperatūra siekia 7 laipsnius, medžiai palei Nemuno krantus sudaro oranžinės ir geltonos spalvos mozaikas.
Talentingas dailidė Zigmas perdarė tvartą į trijų miegamųjų svečių namą su pasakiškais drožinėto medžio, atidengtų plytų ir tviskančių šviesų vaizdais.
Čia yra malkomis kūrenama viryklė, baro kėdės, pagamintos iš senų odinių balnų, ir laiptai į pusaukštį (Mia šaukia – „Scena!“) su pianinu ir keletu senų akordeonų ir armonikų. Ant stalo – naminis obuolių pyragas, bare – nepasterizuotas alus iš daryklos netoli Kauno. Tikra palaima.
Zigmas ir Violeta daug metų priimdavo svečiuotis draugus, bet neseniai nusprendė atverti duris svečiams ir iš toliau. Vakare, kai atvykome, prie apetitingo bulvių ir grietinės „pudingo“ Violeta, dirbanti anglų kalbos mokytoja, papasakojo, kad tai – jų būdas padėti išlaikyti gyvas tradicijas.
Šalis 1990 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, ir dabar pagrindinė mokyklose mokoma užsienio kalba yra anglų, ne rusų.
Lietuviškas paveldas yra visur: svečių namo išorę puošia senoviniai įrankiai; priešais atvirą daržinę pastatytos drožinėtos medinės rogės ir puikiai restauruotas vežimas. Bet geriausia iš visų – pirtis, rąstinė pirtis, kurią Zigmas kruopščiai pastatė ant seno sunkvežimio važiuoklės.
Dažnai būna sunku rasti, kur atostogauti su sūnumi ir dukra, tarp kurių yra 4 metų skirtumas, kad jie abu būtų patenkinti, bet ši vieta tam – neabejotinai geriausia.
Nedaug žmonių žiūri į Lietuvą kaip į tinkamą šalį aktyvioms šeimos atostogoms, bet mes atradome nenusakomus masyvus veikloms. Vienintelė problema buvo viską suspėti, o vaikai mėgavosi kiekviena minute.
Miai patiko glostyti arklius – du iš 400 likusių Žemaitijos, esančios šiaurės vakaruose, istorinės veislės atstovus. Harry susidraugavo su Zigmu mokydamasis šaudyti iš lanko, o mane apskritai užbūrė tos vietos magija, ypač patiko bandyti groti akordeonu, Harry pritariant pianinu.
Mes ten buvome dvi dienas, perėjome per Nemuną grandininiu tiltu, traukėme per ganyklas su gražiais mediniais abrikosinės ir žalios spalvos namukais ir aplankėme 400 metų senumo Panemunės pilį.
Užlipome ir į aukščiausią apylinkės tašką apžvelgti upės ir pavalgyti dideliame restorane su žibintais ir raudonu aksomu. Bet kainos čia – „draugiškos šeimai“: Mia'ios valgyti purūs bulviniai blynai su grietine kainavo 5 eurus, mano lašiša su sviesto padažu – 10 eurų.
Kitą rytą atsiglėbesčiavę mes vėl – kelyje. Mūsų kelionė atskleidė viską, kas geriausia kaimiškose Lietuvos vietovėse – su miško slaptavietėmis ir spa kurortais su labai daug veiklos vaikams.
Mūsų kita stotelė buvo SPA viešbutis už poros valandų kelio į rytus Anykščių pušų ir beržų miškuose, ir pramogos lynų parke, kur 2,5 valandos nuotykių miške mums trims kainavo 33 eurus.
Padedami vadovo Igno, mes pradėjome nuo 50 cm aukščio kliūčių, kad įgytume pasitikėjimo, o toliau teko įveikti ir kelių metrų aukštį. Harry, kuris yra tokių dalykų mėgėjas, sužavėjo kliūčių dydis ir pobūdis.
Mes galvojom, kad Miai seksis prasčiau, bet mus nustebino jos drąsa šokti ant siaurų atbrailų, ropštis ant pakabintų statinių ir leistis lynais. Dangus mėlynas, parkas tuščias, o mes visi neatsidžiaugiame pasiekimais, ypač dėl paskutiniojo skrydžio lynu per Šventosios upę.
Grįžus į viešbutį, mes su Mia pailsinome raumenis pieno vonioje dviem (20 eurų). Nuotaiką pakėlė apšvietimas po vandeniu, mirgantis mėlyna, violetine, sidabrine ir auksine spalvomis, Mia atrado naują pašaukimą – vyriausioji mygtukų spaudytoja.
Daugiau burbuliukų? Srovių? Burbuliukų ir srovių? Tai geriausias mamos ir dukros ryšys.
Kitą dieną vėl apsilankėme miške ir įveikėme įspūdingą 28 metrų aukščio lajų taką, o tada patraukėme savo paskutine kryptimi – į Druskininkus, nedidelį spa kurortą Dzūkijos nacionaliniame parke pietuose. Laiką praleidome moderniuose ir stilinguose „Domi lini“ šeimos apartamentuose su prabangia patalyne ir rankšluosčiais.
Čia mums žadėjo tradicinę lietuvišką kepimo sesiją. Kepimo gerbėja Mia labai nekantravo, Harry kiek mažiau, bet mus visus papirko beprotiškas šakočio gaminimo menas (tai reiškia „šakas“, nes užbaigtas pyragas panašus į pušį).
Šakočiai, Druskininkų „Romnesos“ restorano pasididžiavimas, daromi liejant tešlos sluoksnius ant iešmo, sukamo virš beržinių malkų laužo. Kepėja tradiciniais rūbais prižiūrėjo, kaip mes pakaitomis pilame mišinį ant iešmo.
Dirbti yra karšta, bet aš esu tikra, kad net Paului ir Mary padarytų įspūdį mūsų 50 cm aukščio šakotis: trapus ir saldus, su dūmų prieskoniu.
Kitą dieną – slidinėjimas Druskininkų sniego arenoje, kur patalpoje yra 500 m nusileidimo trasa su bėgiais ir tramplinais. Lyginant su kitais šeimos užsiėmimais, tai kainuoja brangiau – įrangos ir drabužių 2 valandų nuoma keturiems – nuo 78 eurų.
Paskutinį rytą anksti atsikėliau, kad nufotografuočiau miestelio XIX amžiaus rusų ortodoksų cerkvę, ryškiai mėlyną rudeniniame danguje. Važiuojant tiltu per Nemuną užima kvapą tankaus pušyno vaizdas krantuose.
Tiek daug dalykų, kurių nespėjome padaryti. Vaikai vis dar kliedi kelione į Druskininkų vandens parką, bet mano sąrašo grįžus į Lietuvą viršuje – šeimos kelionė dviračiais po tą šniokščiantį mišką.
Ši kelionė su 7 nakvynėmis 4 žmonėms kainavo 563 svarus sterlingų.
Šis tekstas buvo publikuotas Anglija.today
