Dviračių diktatūra
Pirmasis dalykas, kurio išlipęs ar įsikūręs bet kuriame Briuselio kampelyje – prie centro ar toliau, negali nepastebėti – dviračiai. Tai, kokia čia yra jų diktatūra, lietuvį turėtų nustebinti jau po kelių akimirkų mieste. Labai greitai imi suprasti, kad turbūt net pėstieji čia neturi tokių teisių kaip dviratininkai.
Lietuvoje žengti į dviračių taką drįsta dažnas ir visai dėl to nesikremta, gali juo ir paėjėti nemenką kelio galą, nes dviračio jame juk gali ilgokai ir neišvysti. Briuselyje dviračio take pėsčiasis neišbūna nė sekundės – pirmiausia, vien dėl savo saugumo. Teisingiau gal net būtų Briuselio dviračių takus dėl intensyvaus eismo vadinti dviračių magistralėmis. Tiesa, ir greitis juose kur kas didesnis nei įprasta mums, lietuviams. Taigi – žengti į šią dviratininkų teritoriją, pirmiausia, labai nesaugu, mat iš tiesų gali susižeisti ir pats, ir sužeisti kitus, nes jei pastosi kelią dviratininkų bangai, o jos plūsta takais, susidūrimas gali būti labai rimtas.
Galiausiai, nors belgai labai malonūs ir geranoriški, pėsčiųjų invazijoms į dviratininkų takus yra visiškai netolerantiški – jei tokį dalyką sugalvotumėt, nemenka tikimybė, kad būtumėt garsiai ir pamokytas, kad taip daryti – tiesiog nedera. Tiesa, kas krenta į akis, kad pati dviračio eismo kultūra – labai aukšta, o ir infrastruktūra išvystyta labai gerai. Dviračiu Briuselyje (bent jau tiek, kiek matėme) gali pasiekti kone kiekvieną miesto lopinėlį.
Negali nepastebėti ir to, kad labai dažnas dviratininkas dėvi ir šalmą ar liemenę, o galiausiai – ar vyktų apsikrovę iki negalėjimo, be proto skubantys – laikosi taisyklių. Nevažiuoja prieš eismą, stoja prieš perėjas ir laikosi kelio ženklų. Tai, kiek miestas atvertas dviratininkams ir kiek jie tapę gyventojų jau ne tik transporto priemone, net identiteto dalimi – žavi.
Nuo didybės iki...
Dažnai Briuselis įsivaizduojamas kaip labai urbanistinis, institucinis miestas. Visgi nors ir nedidelis, bet senamiesčio gabalėlis yra, be to, jis labai įspūdingas. Su „La Grand Place“ aikštės vaizdu akims net reik kurį laiką apsiprasti, gotikos ir baroko didybė apsupa iš visų keturių pusių. Kadaise buvusi turgaus aikštė šiandien – turistų ir vietinių numylėta pasisėdėjimų, susitikimų vieta. Rasti vietą prisėsti, vakarop ir esant geram orui, nėra itin paprasta. Pasimėgauti kavos puodeliu, belgišku vafliu ar midijomis, besigrožint dangų remiančia katedra bei Karaliaus namais („Maison du Roi“) – būtina. Neužsidėję šios „varnelės“, sunku būtų pasigirti buvus Briuselyje.
Aišku, jei kalbame apie ikonas, negali nepaminėti tikrai didžiulį įspūdį paliekančios Briuselio katedros, kurios aukštis siekia net 64 metrus. Tiesa, įspūdinga ji ne tik išore, bet ir vidumi – unikaliais vitražais, dydžiu ir didingumu.
Vienas iš įdomiausių kontrastų – aplink visur girdima prancūzų kalba, tačiau regima toli gražu ne prancūziška elegancija. Belgai malonūs, ypač svečiams, tačiau labiau šiuolaikiški, laisvi – matyti, kad labai spalvingo ir multikultūrinio miesto gyventojai. Nors kartais įvyksta šioks toks deja vu, pavyzdžiui, kai aptarnauja kiek vyresnio amžiaus padavėja ir juokauja taip, kad pasijunti lyg geroje prancūziškoje komedijoje.
Briuselyje pasijunti lyg Europos, o kartais ir pasaulio katile – kokių tik tautybių žmonių čia neteko matyti. Gal todėl jaučiasi lietuvius kiek dar stebinantis laisvumas. Pavyzdys, rodantis vėlgi kontrastus, bet ir minėtą laisvumą, vizitas į visai netoli didingos aikštės esančią neišvaizdžią kavinę. Nuėjus į tualetą pamatai, kad durys tiesiog neužsidaro. Staiga įeina anksčiau geriant kavą šalia prisėdusi ir tiesiog „Bonjour“ pasisveikinusi moteris.
Ji paduoda savo iš kuprinės ištrauktą kojinę ir parodo sprendimą – ta kojine tiesiog užspausti duris. Pasinaudojus genialiu sprendimu ir jau atsisveikinant, ji su šypsena ištaria „no problem, all good. Sometimes it happens“ (liet. jokių problemų, viskas gerai. Kartais tai pasitaiko.) ir sugrūda kojinę atgal.
Teigiamai nustebino pasivaikščiojimas Briuselio gatvėmis – kur akys veda, nes pažiūrėti tikrai yra ko – nuo jaukių gėlėmis apaugintų balkonų, sienomis „lipančių“ dviračių, tikrų belgiškų alaus pub‘ų, jaukių vaflinių ir spalvotų bei originaliai išpieštų pastatų. Miesto chemija tikrai juntama, tačiau šokolado magija specializuotame muziejuje neįvyko. Asmeninė nuomonė – didžioji dalis ekspozicijos, veiklų, išskyrus trumpą šokoladinių saldainių gamybos degustaciją, kurią vedė gerą humoro jausmą turintis konditeris, kiek sausoka ir nelabai įtraukia. Nepaisant to, belgiškas šokoladas tikrai skanus ir vertas dėmesio, nors ar geresnis už lietuvišką – jau diskusinis klausimas.
Ach, tiesa – lankant šį miestą nederėtų įžeisti ir neaplankyti jo įžymybės - besišlapinančio berniuko, kuris, atsižvelgiant į šventes ir visokiausius įvykius, neretai aprengiamas skirtingais tematiniais rūbais. Ir dar, reikėtų žinoti, kad Briuselis ne tik garsėja berniuku, bet ir besišlapinančia mergaite bei šuniuku. Tad aplankyti siūloma visą trijulę.
Itin švariu miestu Briuselio tikrai nepavadinsi, nors susidaryti įspūdis gali visoks. Urbanistinėje ir institucinėje dalyje šiukšlių kiek mažiau, tačiau vos nutolus nuo spindinčio rajono pasitinka šiukšlių kalnai. Reginys išties nemaloniai nustebina, nors matyti, kad miestas mėgina su tuo kovoti. Veikiausiai, šiukšlės yra didžiausias šio miesto minusas. Net spalvingi, įvairiausios tematikos ir labai įspūdingi grafičiai ant pastatų sienų nenukreipia dėmesio nuo kalnų šiukšlių maišų.
Vaflių ir bulvyčių rojus
Belgija – smurfų, belgiško alaus, vaflių ir bulvyčių šalis. Briuselyje galimybių išragauti tradicinių šalies skonių – apstu. Tiesa, kainos lietuviams ne visada gali pasirodyti priimtinos.
Dažniausiai minimi tradiciniai belgiški patiekalai – triušiena aluje, jautienos inkstai, įvairios mėsos kotletai, midijos ir flamandiškas karbonadas. Pavyzdžiui, pastarojo patiekalo kaina senamiestyje įsikūrusiose kavinėse ar restoranuose prasideda nuo 17–18 eurų, kiti – ne ką pigesni. Kavos puodelis centrinėje aikštėje – nuo 4 eurų, o už prabangų belgišką vaflį paplosite ne mažiau kaip 6 eurus, o jei jis bus nukrautas grietinėle, uogomis, karamele ar šokoladu, sumokėsite dar daugiau.
Tiesa, lietuvius gali kiek nustebinti ir vienkartinio autobuso bilieto kaina, kuri yra 7,5 euro. Visgi šiuo klausimu belgai gali nustebinti ir teigiamai. Į autobusą, traukinį ar kitą viešojo transporto priemonę įlipęs žmogus bilietą gali nusipirkti vos priglaudęs bankinę kortelę prie skaitytuvo.
Kai laiko turi nedaug, visada tenka rinktis – bendrai Briuselis, ypač jo senamiesčio dalis, paliko gerą ir įdomų įspūdį. Vienu žodžiu nusakyti sunku, bet jei reikėtų, gal tai būtų „katilas“. Aišku, Briuselis garsėja ir nuostabiais savo parkais, bet pažintis su jais atidėta kitam apsilankymui.
Tiesa, po šios kelionės galutinai pasitvirtino mintis, kad pažintis su miestu velniškai priklauso nuo oro. Pirmąją vizito dalį virš Briuselio tvyrojo sunkūs, regis, neišsklaidomi debesys. Miestas tada iš tiesų atrodė labai pilkas, tačiau vakarop, išlindus saulei, kai kuriuos kadrus teko gaudyti iš naujo, nes reginys, o, beje, ir pažinties jausmas, nepalyginamai kitoks.
