Dar valandėlė ir ras bendrų armijos draugų. Aš skaitau knygą ir viena ausim klausau rimtų vyrų pokalbio. Mama susierzinusi burba knebinėdama savo planšetę, nes jai vis kažkas neišeina. O Vytas užėmęs visą mikroautobuso galą miega. Buitinė kelioninė atmosfera.
Su tuo savo „miegeliu“ Vytautas vos neprisidirbo. Nuvykę prie Kairuano vandens saugyklų, nuėjome jų pažiūrėti. Po kurio laiko pastebėjome, kad su mumis nėra Vyto. Jis miegojo, o vairuotojas užrakino mikroautobusą be teisės atsidaryti iš vidaus. Tik jau nuėjus galiuką atsisukę pamatėme jį intensyviai beldžiant į langą. Puolėme gelbėti, žinoma. Nelabai smagu leisti laiką uždarame automobilyje, kai lauke arti trisdešimt laipsnių karščio.
Sykį, pamenu, buvau užstrigęs automobilyje įmonės garaže. Buvo kažkoks super modernus ir kompiuterizuotas automobilis ir įlipus vidun užsirakino durys. Neradau, kaip atrakinti, ir per keletą minučių pradėjau jausti, kaip pradeda trūkti oro ir apima lengva panika. Tada visgi sugebėjau kažkaip išsikrapštyti laukan, bet įvykis padėjo suvokti, kas yra klaustrofobija.
Kadangi Tunise sutiktas taksistas mums tapo beveik šeimos nariu, tai nuvežęs į Susą mūsų nepaleido taip paprastai. Išsikvietė savo studentą sūnų su draugais ir nusitempė mus į kavinę arbatos gerti. Tuo metu ir gavome progą „papolitikuoti“. Studentai kalbėjo gana laisvai, todėl susidariau įspūdį, kad žodžio laisvė šalyje nėra labai varžoma.
Prieš penkerius metus Tunise įvyko revoliucija, pavadinta „arabų pavasariu“. Jos metu buvo nuverstas ilgametis šalies prezidentas. Žmonės buvo nepatenkinti skurdu ir korupcija. Sako, kad visus šalies gamtinius išteklius ir turtus valdė kelios grupuotės, juos pigiai pardavinėjo užsieniečiams ir patys iš to lobo. Sako, net alyvmedžius pardavinėjo užsieniečiams ištisomis giraitėmis. Natūralu, kad vieną kartą tas ilgalaikis nepasitenkinimas baigėsi perversmu.
„O dabar ar geriau tapo?“ – paklausiau naujų pažįstamų. „Kol kas nelabai“, – atsakė jie. Anot studentų, po perversmo gyvenimas net pablogėjo, nes išsigandę neramumų pradėjo nebevažiuoti turistai, dėl ko daugybė žmonių prarado darbus.
Net ir mūsų taksistas, prieš imdamas vairą į rankas, dirbo viešbutyje. Tačiau studentai optimistiški, nesigaili dėl revoliucijos, sako, kada dabar tikrai daugiau laisvės, ir tiki, kad gyvenimas ateityje bus dar geresnis.
Mums, žinoma, gerai, kad jiems geriau, su tuo juos ir pasveikiname, o patys norime dar pasivaikščioti po Susą, kol nesutemo.
Tai trečias pagal dydį Tuniso miestas ir vienas seniausių šalyje, turintis beveik viską, ko reikia padoriam poilsiui. Bent jau taip visi sako. Iš tiesų, jis turi dideles viešbučių teritorijas, skirtas europiečių poilsiui. Žinoma, dabar galime giedoti tą pačią giesmelę, kaip ir kitur Tunise: kad dauguma viešbučių laikosi sunkiai. Viename jų, beje, ir buvo įvykdytas pernykštis teroro aktas.
Mieste yra gražus senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Susas turi savo universitetą, kas daro miestą labai gyvą – čia pilna jaunų, išsilavinusių žmonių.
Miesto nuotekų sistemos, matyt, nespėjo surinkti viso vandens, tad senamiestyje pradėjo tekėti vandens upės. Ir ne bet kokios, o klaikiai smirdančios kanalizacija. Kur beėjome lydėjo tas „malonus“ kvapas.
Tačiau su oru mums nepasisekė. Kai tik radę nakvynę ruošėmės išeiti pasivaikščioti, kol dar netamsu, miestą užpylė galinga liūtis. Lijo taip smarkiai, kad viešbučio fojė, pro kažkokį ornamentiškai stiklinį stogą, pradėjo lašėti lietus mums ant galvų.
Bet dar blogiau buvo vėliau. Nuo lietaus pertekliaus miesto nuotekų sistemos, matyt, nespėjo surinkti viso vandens, tad senamiestyje pradėjo tekėti vandens upės. Ir ne bet kokios, o klaikiai smirdančios kanalizacija. Kur beėjome lydėjo tas „malonus“ kvapas. Tiksliau, kur bešokinėjome per balas.
Net ir valgant lavašą atrodė, kad šis smirdi kanalizacija. Grįžome į viešbutį, nusiprausėme, atsikimšome vyno ir ta proga atšventėme atostogas kaip dera. Užsidarę langus, žinoma.
Kitos sėkmės ir nesėkmės Suse
Ryte jau buvo daug geriau, bet nuo pat pirmų žingsnių senamiestyje visur aplink aidėjo: „Ruse, priviet, ateik čia, turim tau nuolaidų.“ Panašu, kad ir kaip besistengtum, į savo didįjį kaimyną vis tiek liksi panašus. Vienam sakau, jei tu mane pavadintum bent jau lenku, tai ir ranką paspausčiau, ir dar nusipirkčiau iš tavęs ką nors. Jis iškart tą ir padarė. Per vėlu jau, sakau. Akivaizdu, kokios tautos atstovai Susą lanko dažniausiai.
Beje, studentai paaiškino, kokią svarbą Tunise turi prancūzų kalba. Ji nėra oficiali, tačiau istoriškai labai svarbi. Ją naudoja universitetuose, verslo, spaudos sektoriuose, viešose iškabose. Ją moka apie 64 proc. Tuniso gyventojų, tačiau realiai ja niekas nekalba. Išeitų kalba tarsi ir yra, bet jos niekas nevartoja. Keistas statusas. Anglų kalba daug populiaresnė Tunise.
Visi sako, kad Suse yra nuostabi pakrantė. Čia mums ir vėl nelabai pasisekė. Po vakarykščios liūties jūra panėšėjo ne į skaidrią Viduržemio, o į drumstą mūsų Baltiją. Negana to, kai kuriose vietose jautėsi ir tas pats kanalizacijos kvapas. Akivaizdu, ko nepasiėmė nuotekų tinklai, pasiėmė jūra. Ir, žinote, ką? Mes vis tiek maudėmės. Karšta buvo, galvojome, ką jau čia, pratę juk mes. Vytas tik nesimaudė, nes plaukti nemoka.
Kalbant apie paplūdimius, tai Suse nemačiau nieko išskirtinio nuostabumo. Žinoma, mes buvome viešajame miesto paplūdimyje, kuris gal ne toks gražus kaip viešbučių. Tačiau čia ir rizikos mažiau, kad koks maniakas atplauks iš jūros ir visus sušaudys. Tokius labiau masina viešbučių teritorijos.
Privaloma pramoga: po Tunisą – traukiniu
O mūsų laukia dar viena, mano ypač mėgstama, atrakcija. Tai kelionė traukiniu. Jei galima, visose savo kelionėse stengiuosi pavažiuoti vietiniu traukiniu. Tunise geležinkelių tinklas labai siauras, bet būtent iš Suso į sostinę Tunisą geležinkelio linija yra. Už daugiau nei dviejų valandų kelionę kaina tokia maža, kad jos net neprisimenu. Pirmąja klase, rodos, keturi eurai, o antrąja – gal trys.
Čia įsikišo kelionės vedlys Aleksas, kuris prisiminęs, kad jo gysloms teka rafinuoto išdidaus bajoro kraujas, pareiškė, kad su smirdaliais (kalba netaisyta) antra klase jis tikrai nevažiuosiąs. Apsiuosčiau, bet suvokiau, kad čia jis kiek klaidingai, bet labiau turėjo galvoje vietinius, o ne mus. Teko pirkti pirmos klasės bilietus.
Nežinau, ar tokios pirmos klasės tikėjosi bajoras, bet tik įlipus į traukinį pirma šovusi mintis buvo – jei čia yra pirma klasė, tai kokia tada antra? Matyti, kad kadaise tai buvo prašmatnus vagonas su minkštomis ir patogiomis sėdynėmis. Ir turbūt važinėjęs Prancūzijos geležinkeliais.
Paskui buvo išvalytas ir turbūt pusvelčiui ar veltui atiduotas tunisiečiams. Nuo to laiko jis pamiršo, ką reiškia būti valomam, ir iš tos nuoskaudos pradėjo byrėti akyse.
Kai Vytautui besėdant į nepažymėtą vietą sėdynė išslydo iš po užpakalio, kikendami nusprendėme susilažinti, kiek sėdynės sulaužymas jam atsieis finansiškai.
Kai Vytautui besėdant į nepažymėtą vietą sėdynė išslydo iš po užpakalio, kikendami nusprendėme susilažinti, kiek sėdynės sulaužymas jam atsieis finansiškai.
Kad nereiktų lažintis stovint, įsitaisėme ant savo purvinų sėdynių. Ir kai sėdynės iškrito iš po mano ir mamos užpakalių, supratome, kad jos jau čia sulūžusios turbūt dar nuo Charles'o de Gaulle'o laikų ir finansinės atsakomybės visgi pavyks išvengti.
Padėjome sėdynes atgal ir toliau sau linksmai važiavome. Tik Aleksas sėdėjo ramiai ir abejingai žvelgė pro langą nesiveldamas į mūsų kvailiojimus. Kaip ir pridera aukštos klasės bajorų palikuoniui, važiuojančiam pirmąja klase.
Ir taip iki pat Tuniso, apie kurį ir bus paskutinė ciklo dalis. Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia, o pirmąją – čia.
