Istorikai nėra visiškai įsitikinę, kas pastatė Brotono kabantį tiltą. Manoma, kad tai galėjo būti Samuelis Brownas arba Thomas Cheekas Hewesas. Bet tai net nėra svarbu, nes šis tiltas stovėjo tik penkerius metus.
1831-ųjų pavasarį tose apylinkėse treniravosi kariai. Po dienos mokymų 74 vyrai žygiavo į kareivines Salforde. Jų kelyje buvo tas dar gana naujas tiltas. Kariai buvo išsirikiavę po keturis ir žygiavo ritmiškai koja kojon. Netrukus jie pajuto, kad tiltas vibruoja, tačiau neišsigando – juk tai buvo kabantis tiltas. Kai kurie kariai netgi ėmė švilpauti dainas, dar labiau mušdami ritmą kojomis.
Kai pirmoji eilė jau buvo beveik pasiekusi tilto galą, pasigirdo pokšėjimas, primenantis šautuvų salvę. Netrukus viena iš tilto grandinę laikančių atramų griuvo ir tiltas su visais kariais krito maždaug iš 5 metrų aukščio į 60 cm gylio upę.
Gal net ir šiek tiek keista, kad niekas nežuvo. 20 karių buvo sužeisti, 6 patyrė kaulų lūžius ar kitas rimtesnes traumas. Bet kas nutiko?
Na, šią nelaimę nulėmė kelios priežastys. Manoma, kad karių žygiavimas sukėlė vibracijas ir mechaninis rezonansas sukėlė katastrofiškus padarinius. Nuo to laiko britų kariai vengia ritmingo žygiavimo per tiltus. Tačiau dar didesnė problema buvo prasta tilto konstrukcija – lūžo varžtas, kuris tikrai buvo per silpnas. Manoma, kad nelaimė vis tiek būtų įvykusi vėliau, net jei karių žygiavimas jos nebūtų paskatinęs.
1850 metais Prancūzijoje panašiomis aplinkybėmis griuvo Angerso kabantis tiltas – ir per jį ritmingai žygiavo kariai. Įvairių šalių spauda tuo metu kritikavo kabančius tiltus kaip nesaugius. Buvo net siūlymų nugriauti keletą kabančių tiltų ir juos pakeisti kitomis konstrukcijomis. Tačiau kabantys tiltai buvo statomi ir toliau.
Dabar manoma, kad pagrindinė tokių nelaimių priežastis yra medžiagų trūkumai ir konstrukcijos defektai – mechaninis rezonansas tik paspartina neišvengiamą katastrofą. Na, bent jau neišvengiamą tiems laikams – šiais laikais tiltai yra geriau prižiūrimi.
