Man labai patinka neseniai internete paplitęs paveikslėlis, kuriame – kiekvienos Europos sostinės žemėlapis. Jame stūkso turistų pamėgta katedra, kabo visų numylėtas senas tiltas, matyti apleistuose fabrikuose įsikūrusios hipsterių lankomos erdvės...
Šį šaržą galima pritaikyti ir Budapeštui. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad miestas – nuobodus ar jame nieko naujo nebegalima pamatyti.
Šis pasakojimas – ne apie ilgą miesto istoriją, didingą architektūrą ar geriausius muziejus. Tai – istorija, kaip pajusti bohemišką Budapešto dvasią vos per dvi dienas.
Charizmatiškasis Peštas
Peštas – charizmatiškoji miesto pusė: mažiau nuglostyta nei turistų pamėgta Buda, tačiau gerokai gyvybingesnė. Būtent čia įsikūrė dauguma barų ir kavinių, apsistoti Pešte taip pat pigiau.
Pešte turistai retai išeina už žydų rajono, kuriame stūkso antroji pagal dydį pasaulyje Dohany gatvės sinagoga, ribų. Dėl laiko trūkumo maldos namais pasigrožėjau tik iš išorės – verčiau paklaidžiojau siauromis, grafičiais išpaišytomis rajono gatvėmis ir įsijaučiau į vietos ritmą tinginiaudama jaukiose kavinukėse.
„Apple“ kompiuterius pasikinkę laisvai samdomi hipsteriai, pavieniai keliautojai ir menininkai renkasi „Massolit Books & Café“ kavinėje. Joje sienos apstatytos už kelis eurus pardavinėjamomis skaitytomis knygomis, daugiausia – anglų kalba, čia taip pat galima įsigyti vietos menininkų kurtų atvirukų.
Bohemiška atmosfera ir tyliai grojantis džiazas itin primena legendinį Vilniaus knygyną „Mint Vinetu“. Nusipirkus puodelį kvapnios arbatos (kainuojančios maždaug 1,5 euro), čia galima skaityti, rašyti ar tiesiog pro langą stebėti skubančius vengrus.
Pešte maisto pasirinkimas – itin įvairus: nuo mažų užkandinių, kuriose pardavinėjami Vidurio Rytų virtuvės skanėstai, iki Michelin žvaigždutėmis įvertintų restoranų.
Užsukau į tradicinio vengriško maisto restoranėlį „Kádár étkezde“, kuris privertė pasijusti tarsi įsėdus į laiko mašiną. Čia prie durų stūkso staliukas su senovišku kasos aparatu, o už jo sėdi griežtas senolis, kiek laužyta anglų kalba nurodantis, prie kurio languota staltiese apgaubto staliuko galima prisiglausti.
Pavalgius pas senučiuką dar teks sugrįžti – susimokėti.
Meniu restorane – ne itin ilgas, tačiau maisto skonis primena mamos gamintus patiekalus. Nesusiviliojusi tradiciniais kiaulienos ir jautienos guliašais, užsisakiau lėkštę neva paryžietiškai paruoštos kalakutienos, atsiėjusios apie 5,5 euro. Didžiausia atrakcija tapo ant stalų sukrauti sifonai, kuriuos paskutinį kartą regėjau dar vaikystėje.
Turistų čia – nedaug, tačiau vietiniai renkasi patys įvairiausi: nuo elegantiškų damų, greičiausiai atlėkusių iš gretimo biuro, iki lėtai maistu besimėgaujančių senjorų.
Malonumai fotografijos mėgėjams
Vengrija – ne tik guliašų ir terminių vonių tėvynė. Iš šios šalies kilęs vienas garsiausių fotožurnalistų pasaulyje, prestižinės agentūros „Magnum Photos“ bendraįkūrėjas Robertas Capa, kuriam dedikuota ištisa galerija žydų kvartale.
Ne vieną karą įamžinęs R.Capa teigė, kad „jei tavo nuotraukos nėra pakankamai geros, vadinasi, nesi pakankamai arti“. Ir išties: matyti, kad fotožurnalistas pabuvojo pačioje fronto linijoje.
Į galeriją pateksite už kiek daugiau nei 3 eurus, joje išvysite ir šiuolaikinių vengrų fotografų darbų ekspozicijas.
Kiek toliau toje pačioje gatvėje stūkso Vengrijos fotografijos namai, čia žinomi kaip „Mai Manó Ház“. Galerija yra įsikūrusi įspūdinguose XVIII a. pab. – XX a. pradž. gyvenusio garsaus fotografo Manó Mai namuose, kuriuose veikė ir jo studija.
Mano vizito metu ekspozicija maloniai nustebino: turėjau progą apžiūrėti garsaus amerikiečių fotografo Arthuro Felligo, žinomo „Weegee“ pseudonimu, darbus.
Alternatyvus naktinis gyvenimas
Budapeštas garsėja „griuvėsių barais“, išsibarsčiusiais po žydų kvartalą. Apsilankau garsiausiame jų, vadinamame „Szimpla Kert“.
Vietiniai pasakoja, kad didžiulis pastatas, kuriame įsikūręs šis baras, kadaise tapo pernelyg pavojingas gyventi. Tuometiniai gyventojai išsikėlė, o dabartinis savininkas milžiniškas dviejų aukštų erdves nusipirko itin pigiai.
Neturėjęs pinigų, tačiau norėjęs įkurti barą, jis paliko pastatą tokį, kokį įsigijo – apgriuvusį ir išpaišytą grafičiais. Greitai bohemiška erdvė, apstatyta senais baldais, tapo meniškos sielos vietinių traukos centru.
Tiesa, dabar Budapešto gyventojai tikina čia nebeužsukantys – esą bare pernelyg daug turistų, o atėjus į „Szimpla Kert“ vėliau vakare tenka stoti į eilę tarsi prie prabangaus klubo. Vis dėlto, čia prašalaičiui išgerti bent vieną bokalą alaus tikrai verta: prie įspūdingo vaizdo puikiai dera iš kolonėlių plyšaujantis senas rokas.
Tie, kurie domisi Vengrijos politika, tikrai žino amžiną populisto premjero Viktoro Orbano kovą su milijardieriumi filantropu George'u Sorosu, paverstu atpirkimo ožiu už visas šalies problemas. Todėl po ilgų diskusijų apie politinę Vengrijos situaciją mane vietiniai vedasi ten, kur šalies valdantiesiems labai nepatiktų.
Vakarais baru virstantis bendruomenės centras „Aurora“ įsikūręs 8-ajame Budapešto rajone, kuris kadaise buvo pavojingas getas. Tiesa, rajono neaplenkė kitose Europos šalyse pastebima tendencija: dabar buvusį getą gaivina čia pigius butus perkantys jauni vengrai.
Trečiadienio vakarą „Auroroje“ lankytojų nedaug, tačiau politinis prieskonis jaučiamas iš karto. Ant baro laukia aukų dėžutė vyriausybės puolamoms nevyriausybinėms organizacijoms, ją puošia netikri banknotai su G.Soroso veidu ir butaforinėmis žvakutėmis – savaitę anksčiau čia buvo švenčiamas didžiausio V.Orbano priešo gimtadienis.
Nieko keisto, kad centras, kuriame vyksta aštrios politinės diskusijos ir progresyviausi Budapešto renginiai, neįtinka savivaldybei: reido metu čia radus 3 gramus žolės baras buvo laikinai uždarytas.
Žiūrint į sienas, nukabinėtas lipdukais ir plakatais, pasisakančiais už lygias teises, bei šviesius susirinkusiųjų veidus, apima jausmas, kad būtent tokioje vietoje gali prasidėti populistus nuversianti revoliucija.
Į Budą – dėl architektūros
Kitoje Dunojaus pusėje į Peštą iš aukšto žvelgia didinga ir gerokai labiau turistinė Buda, į kurią lietingą lapkričio rytą patraukiu žymiuoju 380 metrų ilgio Grandinių tiltu.
Arčiausias lankytinas objektas – XVIII a. išdygę Karaliaus rūmai.
Kelionė į ant kalvos įsikūrusius rūmus pėsčiomis gali užtrukti apie 10 minučių ir šiek tiek atimti kvapą, todėl skubėdami ar saugodami kojas sėskite į nuo 1870-ųjų veikiantį funikulierių.
Juo kelionė į abi puses suaugusiajam atsieis 1 800 forintų (apie 5,5 euro). Vis dėlto, kalvos viršuje yra ir daugiau vietų, vertų akių paganymo, todėl siūlau nuo atgalinio bilieto pirkimo susilaikyti. Apie tai – šiek tiek vėliau.
Nieko nuostabaus, kad vos užkopę aukštyn turistai griebiasi fotoaparatų ir telefonų – čia nuo apžvalgos aikštelių atsiveria puikūs vaizdai.
Rūmuose veikia du muziejai – Istorijos ir Nacionalinė galerija. Užsukau tik pastarąją, tačiau nenusivyliau – tuo metu veikė garsių britų tapytojų, įskaitant Francisą Baconą ir Lucianą Freudą, paroda.
Vėliau vietiniai juokavo negalintys patikėti, kad valstybinė institucija Vengrijoje dirba taip gerai – britų paveikslai šioje galerijoje pakeitė Fridos Kahlo darbus. Apsilankymo kaina suaugusiajam – 1 600 forintų (4,93 euro).
Užkopę į Karaliaus rūmus neskubėkite leistis žemyn. Už 7–10 minučių kelio pėsčiomis stūkso turistų pamėgtas Žvejų bastionas. Tiesa, juos čia vilioja ne tvirtovės sienos, o nuo jų atsiveriantys vaizdai: sakoma, kad būtent iš čia geriausia stebėti kitoje Dunojaus pusėje įsikūrusius Vengrijos parlamento rūmus.
Antrasis pagal dydį parlamentas Europoje gražiausiai atrodo jau nusileidus saulei – kai baltas sienas nušviečia lempos.
Į Budą labai malonu paspoksoti ir iš Pešto pusės. Geriausia tai padaryti užkopus į šv.Stepono bazilikos bokštą.
Į 96 metrų aukštyje įsikūrusią apžvalgos aikštelę veda 364 laiptai, tačiau šiltuoju metų laiku viršūnę galima pasiekti liftu.
Budapešte veiklos netrūksta ir vėlyvą lapkritį, kai nuo ryto iki vakaro pliaupia lietus. Vis dėlto, miesto gyventojai tikina: vasarą sostinė atsiskleidžia dar įspūdingesnėmis spalvomis.
