Apie šį turizmui ypač patrauklų desertą bei kitas bulgariškos virtuvės ypatybes kalbamės su Sofijoje esančio restorano „Kosmosas“ desertų meistru (angl. pastry chef) Aleksandru Tsekovu.
– Bulgarijos virtuvė negali pasigirti įspūdingais desertais, tad „Bulgariška rožė“, bent jau man, buvo malonus siurprizas. Natūralaus Rosa Damascena žiedo dydžio pyragaitis švelniai kvepia rožėmis, valgant jaučiamas rožių skonis, tačiau kartu šis desertas labai lengvas ir gaivus. Kaip jis gaminamas?
– Tai gana populiaraus ledų deserto „Kepta Aliaska“ (angl. Baked Alaska) variantas.
Dauguma mūsų restorano patiekalų gaminami klasikinių receptų pagrindu, tačiau visuomet įtraukiami ir bulgariški skoniai. Arba atvirkščiai – bulgariškus tradicinius patiekalus paįvairiname mūsų virtuvei neįprastomis detalėmis.
„Bulgariška rožė“ labai gaivi ir vasariška dėl braškių sorbeto, o rožėmis kvepia dėl jame esančio rožių vandens. Biskvitas aptepamas rožių džemu, tada dedamos šviežios trintos braškės. Ledų sluoksnį gaminame iš kito mūsų šaliai būdingo gaminio – bulgariško jogurto (bulg. Кисело мляко) ir rausvųjų pipirų. Galiausiai sorbetas paslepiamas po itališko morengo sluoksniu (itališkas morengas nuo kitų skiriasi tuo, kad išplakti baltymai nuplikomi labai karštu cukraus sirupu, – aut. past.).
– Restorano šaldytuve pūpso daugybė svečiams paruoštų rausvų rožių, tačiau prieš patiekiant jos uždegamos. Kodėl?
– Liepsnojantis itališkas morengas vėlgi yra klasika. Karštis sustiprina deserto kvapą ir skonį. Be to, tai šiokia tokia pramoga, labai dažnai žmonės būna nustebę, skuba kuo greičiau fotografuoti.
Smagu stebėti jų reakcijas ir teikti džiaugsmą. Apskritai mūsų tikslas nėra žmones tik pamaitinti. Siekiame suteikti kuo daugiau smagių patirčių, kurios apima ir maistą, ir gėrimus, ir aptarnavimą. Siūlome tradicinius skonius, tačiau tuo pat metu norime juos laisvai interpretuoti. Bulgarijoje toks tradicinės virtuvės restoranas yra kažkas naujo, neįprasto.
– Vienas pavyzdžių turbūt galėtų būti banica ir boza. Juk paprastai šis trapus plonytės tešlos kepinys valgomas kaip pagrindinis patiekalas. Banica bulgarų mielai užgeriama boza, itin maistingu rūgusios miltų masės gėrimu. O jūs nusprendėte iš to pagaminti desertą!
– Taip, bulgarai labai atsargiai reaguoja tiek į šį, tiek į kitus neįprastus desertus. Pavadinimas aiškus, tačiau tai nereiškia, kad vakarienę baigti siūlome tuo, ką galima įsigyti gatvėje. Iš banicos imame traškumą, iš bozos – salstelėjantį skonį.
Vyriausiasis mūsų virtuvės šefas Georgi Bojkovski drąsiai žaidžia skoniais, eksperimentuoja ir tą daryti skatina visą mūsų komandą.
Būtent jis ir sukūrė „Bulgariškos rožės“ receptą, o aš esu tik gamintojas. Bet žinote, ne tiek svarbu, kas yra idėjos autorius. Svarbiausia, kokią energiją įdėsi į ruošiamą patiekalą. Juk kiekvienas pagal, regis, tą patį receptą gali pagaminti gana skirtingus dalykus.
– Kaip apibūdintumėte bulgarišką virtuvę? Ką mėgsta valgyti bulgarai?
– Maišalynė. Labai daug skirtingų skonių ir nei vieno pagrindinio. Įprasta, kad viename restorane galima paragauti ir picų, ir makaronų, ir sušių. Laimė, vis daugiau žmonių išvyksta bent trumpam pagyventi į užsienį, grįžę atveža įvairiausių naujų idėjų ir bando situaciją po truputį keisti.
Apskritai į naujoves bulgarai žiūri labai atsargiai, sunku įtikinti juos paragauti ko nors naujo. Paprastai užsisakoma kas nors tradiciško, gerai žinomo. Įtariai žiūrima ir į sudėtingesnės gamybos patiekalus.
– Kaip manote, kodėl?
– Nes žmonės išsigandę. Pokyčiai ir nauji dalykai ypač vyresniąją kartą vis dar labai gąsdina, turiu mintyje pokyčius visuomeniniame gyvenime. Ta baimė atsispindi ir mitybos įpročiuose. Štai kodėl dirbu Bulgarijoje, būtent šiame restorane, nors turėjau galimybių dirbti svetur (Aleksandras kurį laiką gyveno JAV, – aut. past.). Myliu savo šalį ir jos žmones noriu paskatinti būti drąsesnius būtent per desertus. Po pagrindinio tradicinio valgio siūlome jiems paragauti ko nors neįprasto.
Pavyzdžiui, Bulgarijoje labai populiarus biskvitinis pyragas. Paprastai jis gaminamas su migdolais, o mes siūlome su ličiais. Patikėkite, dauguma bulgarų apskritai nežino, kas yra ličiai. O čia jie jų paragauja, lieka patenkinti ir po to rekomenduoja kitiems. Desertai yra puikus būdas žmones po truputį edukuoti, skatinti kitaip mąstyti.
– Kaip manote, ar tas visuotinis išgąstis ir susikaustymas yra didžiausia Bulgarijos problema? Juk Bulgarija iš komunistinio bloko išsivadavo beveik tuo pačiu metu kaip ir Lietuva.
– Taip, bet didžiausia bėda ta, kad jaunoji karta neturi autoritetų, žmonių, kuriais pasitikėtų ir galėtų sekti. Prie to prisidėjo ne tik komunizmas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės praeityje (aktyvus piktinimasis korumpuota valdžia yra kone bulgarų nacionalinis bruožas, 2013–2014 m. Sofijoje vyko ilgalaikės protesto akcijos prieš suformuotą mažumos vyriausybę, nuolat tęsiasi skandalai dėl nelegalių statybų Bulgarijos pajūryje, – aut. past.).
Pats prisimenu save paauglystės metais ir žinau, kaip sunku, kai neturi į ką lygiuotis. Todėl šiandien siekiu tapti savo srities profesionalu, nuoširdžiu darbu įkvėpti žmones mylėti Bulgariją ir būti geru pavyzdžiu kitiems.
– Vis dėlto, ką rekomenduotumėte paragauti į Bulgariją atvykusiems pasisvečiuoti lietuviams?
– Manau, kad keliaujant svarbiausia būti atviriems ir išnaudoti visas progas paragauti tai, ko jūsų šalyje nėra. Lietuviams turėtų patikti Šopska salotos, kebabčė ir kiufte (ant grilio kepti mėsos maltinukai, – aut. past.), taratoras (agurkų šaltsriubė, primenanti lietuviškus šaltibarščius, – aut. past.). Rakija Bulgarijoje taip pat labai populiari ir puikios kokybės, tiesiog būtina prie jau minėtų Šopska salotų.
– O desertui turbūt puikiai tiktų kvapusis rožių džemas arba „Bulgariška rožė“!
