„Tada tu pasiduodi ir eini kartu“
Asociacijos „Isos slėnio draugija“ vadovas kėdainietis Henrikas Vaicekauskas sako nustebęs, kai 2018 metais sulaukė nepažįstamo žmogaus skambučio. „Mes čia turime tokią idėją…“, – pasakė. Ir pasiūlė susitikti. Į susitikimą atvažiavo dviese, prisistatė Mariumi ir Gintu.
Idėja pasirodė besanti Kelias. Tiesa, iš karto viskas skambėjo keistai. Marius ir Gintas kalbėjo apie tai, kad jų bendruomenė – apie 20 žmonių – kuria piligriminį kelią, vedantį nuo Žagarės iki Seinų. Juose jis prisijungs prie „Camino Polaco“, vedančio į Satjago de Kompostelos katedrą Ispanijoje ir taps piligriminių Europos kelių tinklo dalimi.
„Dabar iš laiko perspektyvos galvoju... Toks keistas jausmas – kokie mes sugadinti. Atvažiuoja pas tave nepažįstami žmonės, pristato idėją. Man ji labai patiko, tačiau viduje buvo ir atsargumas: ar čia tikrai taip, ar gali būti taip, ar po tuo nepasislėpęs koks nors interesas? Pasitikėjimo stygius visuomenėje išlenda štai tokiomis mintimis. Bet aš savo vidinį kritiką visą laiką gniaužiau“, – pasakojo H.Vaicekauskas.
Pasak H.Vaicekausko, būtent iš „Camino Lituano“ kūrėjų jis ir sužino, kad toks kelias, kaip Šv. Jokūbo kelias, apskritai yra: „Pradėjome bendrauti. Jie domėjosi, pro kur Kelias galėtų vesti Kėdainių rajono savivaldybėje.“
Toliau sekė kiti susitikimai, juose jau dalyvavo daugiau žmonių. Buvo istorikas Algis Juknevičius, savivaldybės vadovai, seniūnijų atstovai, kunigas.
„Kai tu susitinki su žmogumi arba su žmonėmis, susipažįsti, bendrauji – pamatai, kad jie yra atviri, nuoširdūs. Kuo toliau, tuo didesnis nustebimas atsiranda, kad žmonės tą daro iš idėjos, iš savo iniciatyvos. Tai labai svarbu, tai užkabina, o tada tu pasiduodi ir eini kartu su jais. Kuo galėsiu – tuo prisidėsiu. Šis susitikimas, pažintis, prisidėjimas prie „Camino Lituano“ tapo ir mano asmeniniu augimu“, – sakė H.Vaicekauskas.
Kelio krikštatėviu vadina režisierių Jokūbą Vilių Tūrą
Tokių ir panašių istorijų, matyt, galėtų papasakoti kelių dešimčių Lietuvos bendruomenių atstovai, kurie irgi tapo „Camino Lituano“ dalimi.
Šis kelias iš tiesų sukurtas asmenine žmonių iniciatyva. Dabar „Camino Lituano“ stuburą sudaro apie 30 žmonių, kurie ir toliau juo rūpinasi. „Camino Lituano“ sukurtas be valstybės ar Europos Sąjungos fondų paramos, jis nesusijęs su jokia politine jėga. Visus darbus atliko ir toliau daro savanoriai, prisideda įvairios regionuose esančios bendruomenės, pro kurias eina „Camino Lituano“.
Kaip viskas prasidėjo? Kelio krikštatėviu yra vadinamas režisierius Jokūbas Vilius Tūras. Jis buvo vienas iš pirmųjų žinomų žmonių, kuris nuėjo Camino de Santiago kelią Ispanijoje ir sukūrė apie tai dokumentinį filmą. 2013 metais už filmą „Sapnuoju, kad einu“ menininkui skirta „Sidabrinė gervė“.
Filmas „Sapnuoju, kad einu“ tapo savotišku šaukliu, o netrukus knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“ išleido Kristina Stalnionytė, be to, jį taip pat nuėjusi lietuvė Guoda važinėjo po Lietuvą ir pasakojo bendruomenėms apie piligriminį kelią.
Taip ispaniškuoju keliu ėmė eiti vis daugiau lietuvių, o kelio sujungti žmonės susipažino ir susitiko. Gimė mintis padaryti piligriminį kelią Lietuvoje, ir 2016 metų rudenį mintys tapo darbais.
Visų pirma kelio entuziastai susitiko su lenkiškojo „Camino Polaco“ kūrėjais. „Jie paskatino, padrąsino mus. Siūlė daryti piligriminiais pagrindais – žengti pirmą žingsnį, padaryti pirmąjį etapą. O toliau – kaip Dievas duos“, – pasakojo lietuviško kelio kūrėjai.
Vietoje 24 kilometrų nueidavo 42
Buvo nutarta, kad kelias ves nuo Latvijos iki Lenkijos sienos. Kelio pradžią įdomu prisiminti ir patiems jo kūrėjams, mat būta visko. Vienas iš jo kūrimo etapų – kas 25–30 kilometrų rasti nakvynės vietas piligrimams ir už piligriminę kainą. Lietuviškasis camino driekiasi per kaimus ir miestelius, kur nėra nei daug svečių namų, nei viešbučių.
Nakvynės stotelėmis tapo pačios įvairiausios vietos – pavienės ir kaimo turizmo sodybos, dvarai, bendruomenių namai, parapijos.
„Pavyzdžiui, ateini į apgyvendinimo paslaugas teikiančią kaimo turizmo sodybą. Klausi, ar čia galės nakvoti piligrimai, keliautojai. „Kurią dieną ir kiek žmonių?“ – klausia mūsų. Bet mes juk to nežinom. Ne visi iš karto suprato, kad tuo keliu nuolat eis žmonės, kad tas srautas bus nekontroliuojamas“, – pasakojo kelio kūrėjai.
Atskiros istorijos ir su maršrutų paieškomis. Iš karto vienas kelio etapas būdavo ištyrinėjamas nekeliant kojos iš namų – pagal žemėlapį. Tada – ten esančių bendruomenių paieška, keli vietovės apžvalgymai automobiliu, paskui – 2–3 žvalgybiniai žygiai pėsčiomis.
„Žemėlapis yra žemėlapis, o gyvenimas yra gyvenimas. Žvalgybinė grupė išsiskirdavo į kelias grupes ir eidavo. Nutikimų apstu. Išeina žmonės lapkričio mėnesį, eina pagal žemėlapį, tikėdami, kad jiems reikės patikrinti 24 kilometrus. Tačiau dėl, pavyzdžiui, ūkininkų tvorų, kitų užkardų, nežinia, iš kur atsirandančių neišbrendamų pelkių ir panašių reikalų, tenka nueiti 42 kilometrus. Kartais – per lietų, sniegą, vėją. Buvo atvejų, kada ir pasiklydome“, – apie žvalgybinius žygius pasakojo „Camino Lituano“ bendruomenės nariai.
Kryptis – ir ant seno tvarto
Tada, kai maršrutas būdavo išžvalgytas, jį reikėjo sužymėti Šv. Jokūbo kelio simboliais – geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis. Ir taip – 21 etapas. 500 kilometrų.
Nestigo ir kitų nuotykių. Tarkime, viename kaime, jau žymint kelią, iš greta esančio namo išėję žmonės pareiškė nenorintys, kad pro jų namus driektųsi „Camino Lituano“. Mat serga jų dukra, o kai pro šalį eina žmonės, tada loja šuo ir taip blaško mergaitę.
„Mūsų komandoje, tarp kelio žymėtojų, buvo psichologas. Tiesą sakant, dar viena bendruomenės stiprybė yra ta, kad ji jungia pačius įvairiausius žmones. Tąsyk su mergaitės tėvais pasikalbėjo psichologas. Mes šeimai sakėme, kad pro jų namus einantys piligrimai suteiks ne blogų, o kaip tik gerų emocijų. Baigėsi tuo, kad patys žmonės ant savo kiemo tvoros pritvirtino kelio ženklą – kriauklę“, – pasakojo „Camino Lituano“ kūrėjai.
Kelią žymėti taip pat padėjo pavieniai žmonės, seniūnijos, bendruomenės. Stulpai, pakelės akmenys, suoliukai, pašto dėžutės, senas sugriuvęs tvartas – objektai, ant kurių, kaip ir įprasta kitose Europos šalyse, atsirado kryptį rodantys kelio ženklai.
„Camino Lituano“ visų etapų žvalgytuvės ir žymėjimas baigtas 2019 metų vidurvasarį ir netrukus juo eiti pradėjo pirmieji piligrimai.
Lietuvių idėja sudomino ir latvius, jie taip pat sukūrė latviškąjį camino ir sužymėjo jį iki Žagarės, pailgindami bendrą Europos piligriminių kelių tinklą.
Kelias tapo reiškiniu
2020 metais kartu su savivaldybėmis, pro kurias eina „Camino Lituano“, buvo pradėtas stacionarus kelio žymėjimas. Jis bus baigtas, tikėtina, šį pavasarį. Tad jau šią vasarą piligrimai eidami neprivalės dairytis į visus pakelės akmenis, kanalizacijos dangčius ar stulpus – kryptį nurodys stacionarūs ženklai.
„Camino Lituano“ plečiasi ir toliau – atsiranda naujos jo atšakos, įsijungiančios į pagrindinio kelio kamieną. Žygiuojantieji šiais metais galės eiti Biržų–Pakruojo etapu, taip pat nuo Telšių iki Pakruojo, o kitais metais – nuo Klaipėdos iki Pakruojo per Šiaulius, aplankydami Kryžių kalną.
Kaip sako Kelio kūrėjai, Lietuva per daug graži ir kelio nuo Žagarės iki Seinų tiesiog neužtenka – yra daug įspūdingų vietų, kurias norisi parodyti. Tačiau yra ir kita „Camino Lituano“ plėtros priežastis – juo pradėjo domėtis bendruomenės, savivaldybės, siūlydamos įsijungti į lietuvišką piligriminį kelią.
„Akivaizdu, kad tada, kai sugalvojome šį kelią, jis – kaip reiškinys – Lietuvoje buvo jau pribrendęs. Prie to palaipsniui jungėsi pakelėje esančios bendruomenės, net pavienės sodybos, kelio entuziastai.
Visi priėmė šią besivystančią viziją, kuri dabar tapo reiškiniu, o prisijungę žmonės – kelio kūrėjais. Jis lipdėsi po truputį. Dabar „Camino Lituano“ kelias yra gyvas, juo nuolat eina žmonės. Tai tvarus, augantis procesas“, – sakė lietuviškojo piligriminio kelio bendruomenės nariai.
