Kalbama apie išlikusius arkinius rūsius
Dabar Čedasų dvarvietės vietoje išlikę keli ūkiniai pastatai ir medžių alėja, vedanti Čedaso ežero link. Jis ir jo apyežeris paskelbti ornitologiniu draustiniu bei Europos Sąjungos saugoma svarbia retų paukščių teritorija, kurioje galioja griežti draudimai. Čia peri itin retas paukštis – juodoji žuvėdra, vadinama Čedaso karaliene, kaip ir daugelis kitų, nykstančių paukščių rūšių. Pavyzdžiui, didysis baublys, mėlyngurkliai, švygždai ar griežlės. Ežere gali užtikti ir nykstančių žuvų rūšį – vijūną, kuris įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Būtent dėl griežtų draudimų, ribojančių judėjimą Čedaso apyežeriu, pernai surengta ekspedicija po Čedasų apylinkes ir dvarvietę neturėjo galimybių per daug naršyti vietų, kuriose galėta būti pilies. G. Kujelis sako, kad vis dėlto pagal bendrą vietovės išsidėstymą galima spėti, jog pilis stovėjusi šalia Čedaso ežero. Kažkur ten, kur dabar stovi senos architektūros namas. Gyvenamasis, tačiau ekspedicijos dalyviams jo šeimininko nepavyko užtikti. Atrodo, senolį pas save gyventi pasiėmė jo vaikai.
O namas ekspedicijos dalyviams parūpo todėl, kad kalbama, jog po juo slypi senoviniai arkiniai rūsiai, kurių amžius, tikėtina, siekia senovę, gal pilies laikus?
Apie tuos arkinius rūsius „Gimtajam…“ užsiminė ir dabartinis Čedasų dvarvietės savininkas Donatas Ivoška, nors tikino, kad pats jų nematęs, tik girdėjęs apie juos. Ir sakė, kad, greičiausiai, dėl šio namo pirkimo tarsis su savininkais.
Planuoja žirgyną
Į klausimą, kas paskatino nusipirkti senąją Čedasų dvarvietę su griūvančiais senaisiais pastatais, biržietis D. Ivoška sakė, kad ne dėl pastatų įsigijęs šią teritoriją. Dėl žemės, kurios čia per 70 ha. Kartu su žeme atiteko ir trys istoriniai pastatai – kažkada buvę, turbūt, kumetynai. Sovietiniais laikais viename iš jų buvo kiaulidė, kitame laikyti raguočiai. Dar vienas pastatas – buvusi pieninė. Du dvarvietei priklausę pastatai dar turi kitus savininkus – D. Ivoška sakė, kad planuojant ateityje kažką čia daryti, matyt, reikės tartis ir dėl jų pirkimo.
„Kai pirkau Čedasų dvarvietę, teko susidurti net su septyniolika jos paveldėtojų. Gaila, kad nė vienas jų nežinojo tikslios šios vietos istorijos ir nelabai ką man galėjo papasakoti. Nedaug ir aš žinau, bet, kaip suprantu, pats dvaro pastatas net nebuvo pastatytas, tik kumetynai ir ūkiniai pastatai“, – skurdžiomis žiniomis apie Čedasų dvarvietę dalinasi D. Ivoška.
Kol kas senuosius istorinius pastatus, statytus iš akmens, D. Ivoška tik aptvarkė ir užkonservavo. Bet turi planą čia įkurti žirgyną. „Tokiam sumanymui įgyvendinti reikėtų didelių investicijų, todėl reikia gerai pasiskaičiuoti. O kol kas – pastatus, aplinką patvarkiau, žiūrėsiu, kaip bus ateityje“, – atsargiai ateities planais dalinasi dabartinis dvarvietės savininkas.
Čedasų dvaras minimas nuo 1499 metų. Kaip ir Rokiškis
Žymaus kraštotyrininko Broniaus Kviklio keturtomėje enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ paminėta vietovė, kur yra įsikūrę Čedasai, „XV amžiuje buvusi labai miškinga. Kai 1499 m. Didysis Kunigaikštis savo rūmų maršalkai perleido prie Livonijos sienos buvusią girią, šioje srityje buvo ir Čedasų dvaras, priklausęs Penionių pavietui. Dvaras buvęs ten, kur ir dabar – šiaurės vakariniame Čedaso ežero krante, prie kelio išsišakojimo į tris puses“.
Taigi, nuo 1499 m. rašto turbūt ir prasidėjo Čedasų istorija. Bent jau tai buvo pirmasis jų, kaip ir Rokiškio, paminėjimas. 1509 m. gruodžio 19 d. valdovas suteikia privilegiją Grigaliui Stanislovaičiui Astikui valdyti Čedasų valdą su miesteliu bei miestelėnais ir turgumi. Matyt, šis didikas, kaip minima leidinyje „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“, pasinaudojo pirmosios 1499 m. privilegijos suteikta teise įkurti čia miestą bei pilį, nes vėliau įvairiuose šaltiniuose ji ne kartą minima.
Būta gynybinės pilies
Apie tai, kad Čedasuose būta tvirtovės ir ja naudotasi, liudija Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus 1565 m. kovo 10 d. laiškas iš Čedasų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Mikalojui Radvilai dėl lenkų kariuomenės nedrausmingumo Livonijos karo metu. Jame rašoma, kad dėl lenkų neatsakingų veiksmų didelę valstybės šiaurinės sienos atkarpą gali gintis tik nedaug karių, esančių su juo Čedasų tvirtovėje.
Čedasų pilis minima ir 1625 m., kai Čedasus buvo užėmę švedai. Jie įsikūrė tvirtovėje, apjuostoje pylimo ir vandens griovio, bet tais pačiais metais Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila juos iš ten išvijo.
Čedasų pilis minima ir XVII a. vidurio karo su Maskvos valstybe metu. 1658–1659 m. žiemą maskvėnai, pradėję naują puolimą, užėmė Breslaujos, Ašmenos, Vilkmergės pavietus ir įsitvirtino Čedasų pilyje, iš kur juos keletą mėnesių nesėkmingai bandė išmušti Vilkmergės pavieto bajorų kariuomenės bei Samuelio Komarovskio vadovaujama reguliari lietuvių divizija, kol gegužės pradžioje buvo sudarytos paliaubos.
Čedasų pilies apgultį aprašo vienas jos dalyvis, smulkus Vilkmergės pavieto bajoras Jonas Vladislovas Počobutas-Odlanickis. Jos aprašyme galima rasti, kad „Vos tik apgulę pačią Čedasų pilį ir per visa pasninką apsiaustį laikę, iš patrankų juos talžėm, bet šios mažai ką jiems pakenkė, kadangi nežiūrint į tai atsimušinėjo. Ir taip, maža ką laimėję, pavasarį paliaubas su jais sudarę, atsitraukėme ir mus visus visuotinio šaukimo bajorus namo paleido“. (Leidinys „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“.)
Ir čia pat daroma išvada: iš to, ką žinome apie Čedasų pilį, galima manyti, kad jei per 34 metus joje buvo įsitvirtinusios nemažos pajėgos ir gana sėkmingai gynėsi, vadinasi, ji buvo nemaža ir neblogai įtvirtinta. Po XVII a. vidurio ji, ko gero, neteko savo reikšmės ir buvo apleista, nes vėliau minimi tik pilies griuvėsiai ir vieta.
Čedasų valdos ėjo iš rankų į rankas
O kalbant bendrai apie Čedasų valdas, Astikams jos priklausė iki XVII a. pradžios, kada kažkokiu būdu atsidūrė Duninų-Rajeckių rankose.
Naujųjų savininkų, matyt, būta nedraugiškų savo kaimynams ir netgi pavojingų. Kaip minima leidinyje „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“, 1618 m. lapkričio 8 d. Vilkmergės pilies teisme Mikalojus Vroblevskis skundėsi, kad Gedeonas Rajeckis su savo Čedasų dvaro tarnais užpuolė jo dvarą, jį patį sumušė, suėmė ir įkišo į Čedasų dvaro požeminį kalėjimą, laikė jį ten surakintą, paskui vedė prie kartuvių, tik tas pabėgęs.
XVIII a. pradžioje Čedasai vėl keičia savo savininkus. Čedasų valdą su Gudiškių palivarku buvusi Duninienė-Rajeckienė, vėliau – Krišpinienė, užstatė kapitonui Valerijonui Klieneriui, kuriam leidžiama Čedasus valdyti kaip savo nuosavą valdą ir imti visą pelną. Su valdiniais jam leidžiama elgtis taip, kaip nori – juos gali teisti, o už nepaklusnumą plėšti bei mušti.
Perduodant Čedasų valdą V. Klieneriui buvo gana smulkiai aprašytas ir dvarvietės inventorius. Iš to galima spėti, kad dvarvietėje stovėjo keturių gyvenamųjų kambarių pastatas su iš akmens mūrytu rūsiu, įvairiomis pagalbinėmis patalpomis, tarp kurių – virtuvė su dviem duonkepėmis krosnimis. Kluono link stovėjo troba su priemene, kurioje – iš molio drėbta krosnis alui virti, o už gyvenamojo pastato, ant ežero kranto, buvo geras „bravoras“, o prie jo – salyklinė ir pirtis. Tuščios pilies link buvo geras sodas, už jo – kalvė.
XVIII a. viduryje Čedasų valdos su Gudiškių palivarku ir tuščia pilimi buvo parduotos Vilkmergės pavieto iždininkui Jonui Kocanui už 9500 muštų talerių. Kartu buvo sudarytas naujas Čedasų valdos inventorius. Jame pažymėta, kad netoli Čedasų dvaro, ant ežero kranto, tebėra senos pilies mūro gabalai.
Aišku, dabar ir tuos mūro gabalus palaidojo žemė ir vargu ar kas dar bandys aiškintis, kur ir kokia pilis ten stovėjusi.
Legendos, matyt, turi pagrindą
Apie Čedasų dvarą, kaip ir apie daugelį kitų senų dvarų, sklando įvairios legendos. Ir jos susijusios su ponų žiaurumu. Apie tai išlikę daug pasakojimų.
Pagal vieną jų, pačią populiariausią, kitados šioje vietoje augusi šimtametė giria, o prie ežero kranto stovėjusi pilis, kurioje gyvenęs turtingas ponas. Kartą, Kūčių dieną, dvarponis su daugybe svečių čia pokyliavęs, o savo vargšų sušalusių baudžiauninkų nepaleidęs namo net šventąjį vakarą. Kai Čedasų varpai kvietė visus į bažnyčią, jie kirtę medžius. Išgirdę varpų skambesį, suklupę čia pat ant ledo ir sniego. Iš visų pusių žmonės skubėję į bažnyčią, tik čedasiškiai dirbę.
Į bažnyčią neskubėjęs ir Čedasų dvarponis su savo svečiais: jiems užteko seno raudono vyno…
Išaušo Kalėdų diena. Ankstyvą Kalėdu rytą ponas įsigeidęs pasivažinėti, pamedžioti. Kelios dešimtys rogių su svečiais išvažiavusios iš dvaro ežero ledu. Staiga ledas subraškėjęs, o visi bajorai su savo gražuolėmis, arkliais bei rogėmis suvirtę į vandenį. Nė vienas neišlikęs gyvas – visi nugarmėję į ežero dugną. Tik viena dvaro ponia likusi gyva, nes ji su mažu sūneliu buvo pasilikusi namie. Kai ji atbėgusi prie ežero, pamačiusi tik didelę eketę, o aplink – sniegą ir miškus. Po daugelio metų užaugęs jos sūnelis sumanęs pastatyti tiltą ties ta vieta, kur nuskendę bajorai. Kartą prie tilto atėjęs senas elgeta ir pasakęs: „Tenuskęsta žmonių vargas ir šis tiltas!“ Ir tikrai tiltas nuskendęs, belikę tik du stulpai. Ant jų stovėjęs nežinomas elgeta dvi dienas ir dvi naktis, kol ežeras užšalęs.
Aišku, tai tik legenda, ir G. Kujelis juokauja, kad tokio pobūdžio legendas galėjo įkvėpti sovietiniais laikais privaloma samprata apie ponų žiaurumą.
Bet rašytiniai šaltiniai rodo, kad čedasiškiai tikrai kentėjo sunkią priespaudą ir dvarui turėjo atlikti ypač sunkias prievoles. Kaip rašoma leidinyje „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“, jos buvo tokios: „Iš kiekvieno lažinio valako mokėti činšą po 15 auksinų, eiti po 6 dienas lažo per savaitę nuo valako, t. y. vasarą vienas turi eiti su vežimu, o antras – pėsčias arba su arkliu, o žiemą turi eiti tik vienas, be antrininko, arba su arkliu ir dirbti nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Duoklės mokėti po 2 pūrus rugių ir avižų, po ryšulį linų, apynių ir kanapių arba pusę pūro gerų linų sėmenų, žąsį, 2 vištas, 20 kiaušinių.“
Visa tai dabar jau istorija. Ir stebėdamas retos gyvybės sklidiną Čedaso draustinį, gali tik įsivaizduoti anksčiau čia virusį gyvenimą ir kovotas kovas. O dabar belieka tikėtis, kad naujajam šių valdų savininkui pavyks įgyvendinti savo planus ir įkurti čia žirgyną, kad nei išlikę pastatai, nei pati vieta neprarastų gyvybės.
Projektą iš dalies remia