Vyras budi atokioje, radiacija užterštos zonos teritorijoje, kurioje sovietmečiu veikė įslaptintos, griežtai saugomos 160 metrų aukščio radiolokacinės antenos.
Suprasti akimirksniu
- Černobylis-2 yra karinis miestelis radiolokacinių antenų komplekso pašonėje.
- Šioje vietoje vykdytas sovietų projektas DUGA. Darbuotojai ir jų šeimos gyveno miestelyje, kuris dabar apleistas
- Pagrindinis DUGA projekto tikslas buvo tolimojo nuotolio raketų aptikimas
- Pastaraisiais metais drąsuoliai parašiutininkai mėgsta šokinėti nuo DUGA antenų.
- Tai nelegalu ir pavojinga
Pastaruoju metu rūdijančios metalo struktūros pradėjo masinti adrenalino ištroškusius parašiutininkus.
Entuziastų grupelės randa vis naujų būdų, kaip įsibrauti į aptvertą ir saugomą buvusį karinį perimetrą, tam kad atliktų ypač rizikingus šuolius parašiutais nuo antenų viršaus.
Tikruoju vardu nepanorusio prisistatyti sargo Maksimo darbas gana ramus. Atokiame Černobylio zonos kampelyje, miško tankmėje paslėptos karinės bazės teritorijoje, su poros neveislinių šunų kompanija, jis budi arba kas antrą mėnesį, arba kas antrą savaitę.
Pats vyras teigia, kad budėti kas antrą mėnesį jam patogiau, nes nereikia tiek daug važinėti ir taip galima sutaupyti degalų. Už mėnesio pamainą Maksimas gauna apie 2950 Ukrainos grivinų (apie 100 eurų) į rankas. Todėl kalbėdamas apie galimą susitarimą su parašiutininkais jis leidžia suprasti, kad tai parašiutininkams kainuotų.
Priešingu atveju sargas turi informuoti Černobylio miestelyje budinčius milicininkus, kurie maždaug per 20 minučių nuo pranešimo į įvykio vietą atvyksta senu žiguliuku. Jei nelegalų šuolį atlikę parašiutininkai vis dar būna vietoje, pareigūnai juos suima ir veža į nuovadą.
Ten pradedamas biurokratinis procesas, kurio metu surašomas protokolas už įsibrovimą į saugomą teritoriją ir šuolį parašiutu. Tuomet, artimiausią darbo dieną, pažeidėjai ir dokumentai pristatomi į teismą Dimerio mieste.
„Tačiau jie dar nė karto nebuvo spėję atvažiuoti laiku!“ – kalbėdamas apie nuobaudas juokėsi kontrolės posto „Černobylis-2“ sargas, kurio kasdienės užduotys apsiriboja atvykstančių turistų dokumentų tikrinimu.
Sovietų paslaptis, kurią šiandien saugo tik medžiai ir krūmai
Pavadinimas „Černobylis-2“ mažai kam girdėtas. Iki perestroikos, taip buvo pavadintas karinis miestelis radiolokacinių antenų komplekso pašonėje. Tačiau nei kelių ženkluose, nei žemėlapiuose toks vietovardis neegzistavo.
Vietos gyventojams buvo sakoma, kad paslaptingas posūkis nuo pagrindinio kelio tarp Pripetės miesto ir Černobylio, veda link pionierių stovyklos. Ties šia sankryža netgi buvo pastatyta butaforinė autobusų stotelė, tačiau vos už kelių šimtų metrų nuo jos įsmeigti įspėjamieji ženklai informavo, kad prašalaičiams toliau keliauti nevalia.
Iš betoninių plokščių grįstas kelias baigiasi ties įvažiavimu į aukšta medine tvora aptvertą teritoriją, į kurią buvo galima patekti turint specialius leidimus. Tokie paprastai buvo išduodami specialiųjų sovietų tarnybų agentams, bei prie slapto projekto dirbančiam personalui. Leidimo neturintis paklydėlis daugiau nei užrašus „STOP! Į toliau į einančius bus šaudoma“ čia nepamatytų.
Iki devintojo dešimtmečio vidurio apie sovietų projektą DUGA niekas nebuvo girdėjęs, nors Vakarų žvalgyba nutuokė, kad už geležinės uždangos veikia panašus įrenginys. Antenų skleidžiamas radijo dažnis sutapdavo su kai kurių radijo stočių dažnių, todėl kartais radijo imtuvai skleisdavo keistą, tuksenimą primenantį garsą.
Tačiau pagrindinis DUGA projekto tikslas buvo tolimojo nuotolio raketų aptikimas. Projektą sudarė trys antenų kompleksai, kurių tolimiausias buvo įrengtas Komsomolsko mieste, Amūre. Toks radiolokacinių antenų tinklas buvo nukreiptas į šiaurę ir turėjo fiksuoti dar tik paleidžiamas tolimojo nuotolio raketas iš JAV.
Tiksli įslaptinto projekto statybos data nėra žinoma, tačiau nustatyta, kad prie Černobylio įrengtas antenų kompleksas pirmą kartą buvo išbandytas 1980 metais. Čia dirbę inžinieriai, fizikai bei kariškiai buvo apgyvendinti šalia karinio komplekso įrengtame miestelyje, kuriame buvo viskas, ko galėjo prireikti patogiai buičiai – vaikų darželiai, pora parduotuvių, kultūros namai ir, žinoma, daugiabučiai.
Šiandien atvykus į šią gyvenvietę iš kurios moterys ir vaikai buvo evakuoti iš karto po katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje, o dirbantis personalas tik ankstyvaisiais perestroikos metais, išvystumėte medžių ir krūmų prarytus mūrinius pastatus. Gyvenamoji teritorija buvo atskirta aukšta medine tvora, už kurios lankytis, matyt, galėjo tik prie įslaptinto projekto dirbę specialistai.
Černobylio-2 daugiabučiai, lyginant su evakuotos Pripetės, labai menkai nusiaubti vagių ir turistų. Daug kur galima aptikti įvairių to meto buities detalių. Pavyzdžiui, virtuvėje paliktus prieskonius, prieškambaryje visos šeimos avalynę, vaikų kambariuose komjaunuolių uniformas, o kai kur – ir KGB uniformas, specialius leidimus įvažiuoti į karinį dalinį.
Pirmasis lietuvis, mėginęs nušokti nuo DUGA antenų
Šuoliai nuo DUGA antenų išpopuliarėjo po ekstremalų iš Rusijos žygio, kurio metu jie įveikė sunkiai įžengiamas vietos pelkes ir nepastebėti įsibrovė Černobylis-2 perimetrą.
Sulaukę ryto parašiutininkai atliko šuolius, o vaizdo įrašą patalpino socialiniame tinkle „Youtube“, kur jį peržiūrėjo dešimtys tūkstančių lankytojų.
Inicialais D.G. panoręs prisistatyti BASE parašiutininkas iš Vilniaus (BASE parašiutininkas – žmogus, kuris atlieka šuolius nuo stacionarių objektų – aut. past.) prieš porą metų su lietuvių turistų grupe lankėsi evakuotoje Černobylio zonoje ir buvo parengęs planą, kaip patekti prie antenų ir atlikti šuolį.
Į savo kuprinę jis supakavo parašiuto konteinerį ir su visa lankytojų grupe praėjo pro perimetro apsaugos postą. Atėjęs prie antenų D.G. su draugu, kuris turėjo stebėti, ar niekas neateina, gerokai atsiliko nuo visos grupės ir pasinaudojęs proga užsidėjo parašiuto konteinerį ant nugaros ir pradėjo lipti senomis, surūdijusiomis kopėčiomis į 160 metrų aukščio antenas.
Grupę lydėjusi jauna gidė pastebėjo, kad trūksta dviejų kelionės dalyvių ir grįžusi atgal prie antenos pamatė vieną jų lipantį viršun. Mergina parašiutininkui ėmė grasinti, kad, jei jis nenulipsiąs žemyn, ši tuoj pat kvies policiją ir visa lietuvių grupė bus išlydėta iš Černobylio zonos. D.G. pakluso gidės reikalavimams.
Paklaustas, kodėl jis sumąstė nušokti būtent nuo šio objekto, sakė: „Jau pats faktas, kad atlieki tokį šuolį, yra įdomus. O dar įdomiau šokti nuo tokių objektų, kaip šis – apleistų ir užterštų radiacija. Kuo objektas sunkiau prieinamas, tuo žaviau. Daugiau motyvacijos jame „atsižymėti“.
Šiaip, jei darai kažką nelegalaus, tai stengiesi daryti taip, kad tavęs nesučiuptų. Todėl atsarginio plano, ką būčiau daręs, jei mane pagautų jau nušokusį, neturėjau. Jeigu galvą užkimščiau tokiomis mintimis, tai daug didesnė tikimybė, kad nutiks kokia nelaimė“.
Viso Černobylis-2 perimetro radiacinis fonas, pačios Černobylio zonos kontekste laikomas normaliu. Tačiau po teritoriją klaidžiojantis lankytojas su radiacijos matuokliu rankose iš karto pastebės, kad yra vietų, kur radiacijos gali būti kelis ar net keliolika kartų daugiau, nei rekomenduojama saugi riba.
Radiologai taip pat teigia, kad DUGA antenos yra smarkiai užterštos radionuklidais, todėl laipioti jomis nėra saugu. Teigiama, kad iš karto po katastrofos, vėjo gūsiai atnešė radioaktyvius teršalus nuo rūkstančios atominės elektrinės šia kryptimi, o aukštos antenos, tarsi tinklai, visą tai surinko.
Šis straipsnis – ciklo „Savanoriai į Černobylį“ dalis. Visus juos rasite čia.
