Iš evakuotos zonos nepasitraukę gyventojai, kurie dabar jau sulaukę garbaus amžiaus ir po kelis išsibarstę po visą radioaktyvų perimetrą, taip pat neatsisako taurelės ir beveik kiekvienas jų varo „horilką“ – savitą naminę degtinę. Truputį labiau išprusę zonos gidai ir milicininkai sako, kad geria tik tam, kad apsisaugotų nuo radiacijos.
Apie radiacijos žalą organizmui dažnai klausia ir lietuviai, kurie nori prisijungti prie mano kelionių į Černobylį. Per beveik septynerius metus pastebėjau, kad dažniausiai Černobylio zonoje nuo radiacijos mėginama saugotis trimis pagrindiniais metodais. Du iš jų galbūt ir veiksmingi, tačiau pirmasis tai tik įmantrus būdas nusigerti.
1. Raudonas vynas arba balta degtinė
Esu girdėjęs, kad pirmosiomis katastrofos savaitėmis likvidatoriams, kurie dirbo prie pat reaktoriaus, duodavo ne tik jodo tablečių, bet ir po stiklinę degtinės – atseit, kad padidintų organizmo atsparumą radiacijai. Atrodo, kad nuo tų laikų šitas mitas vis dar gyvas Černobylio zonoje.
Tik niekas nenori klausytis, kai mėginu paaiškinti, jog degtinė greičiausiai buvo dalinama kaip skatinimo arba padrąsinimo priemonė, o ne apsauga.
Pavyzdžiui, senas Černobylio gidas ir zonos administracijos darbuotojas Sergejus Černovas sako, kad dieną šitose radioaktyviose dykrose reikia pradėti su vyno taure – geriausia „Kagor“, kad kraujas būtų atsparesnis radiacijai. O baigti su balta degtine – kad išvarytų visą per dieną susikaupusią radiaciją.
Kas kartą atvažiuodamas į Černobylį visiems vietiniams bičiuliams atvežu lauktuvių iš Lietuvos, todėl Sergejus turėjo progą išmėginti visą spektrą lietuviškų alkoholinių gėrimų. Neseniai konstatavo, kad visokios trauktinės – kaip sirupas nuo kosulio. Jam geriausiai tiko degtinė. Ją gali maišyti ir į arbatą, kavą... likerį. Žodžiu, mėgautis aristokratiškai.
Juokinga, tačiau nuo radiacijos gydančiu alkoholiu tiki ir daugelis jaunų lietuvių, kurie ryžtasi keliauti į zoną. Daugelis „gydymąsi nuo radiacijos“ pradeda dar autobuse. Todėl tuo metu, kai Černobylio zonoje nebuvo draudžiamas alkoholis, aš meluodavau savo bendrakeleiviams, kad gerti ar būti pagiringam zonoje draudžiama.
Apibendrinant alkoholio prevenciją nuo radiacijos, negaliu rasti jokio logiško paaiškinimo, kuris būtų pagrįstas faktais, kad kažkokia alkoholio dozė žmogaus kraujyje gali padėti apsisaugoti nuo jonizuojančios spinduliuotės, kuri skverbiasi ne tik pro rūbus, bet kartais net ir metalo plokštes.
2. Rūbų sunaikinimas
Tai, matyt, dažniausias savanorių į Černobylį klausimas: „ar reikės išmesti rūbus ir batus po kelionės?“. Aš turiu atskirą aprangą, avalyne, pirštines ir kuprinę, kuriuos naudoju tik Černobylio zonoje. Dar nė karto neteko kažko išmesti dėl užteršimo radiacija. Tačiau tikimybė, kad taip gali atsitikti, egzistuoja.
Kartą esu buvęs Černobylio zonoje su olandu, kuris apleistoje Pripetės mokykloje paslydo ir įvirto į kažkokį gruntą. Autobuse išvydau jį visą išsitepusį ir mėginantį išvalyti striukę su vandenyje vilgyta servetėle. Priėjau arčiau, kad padėčiau, ir kaip tik tą akimirką mano kišenėje buvęs dozimetras ėmė intensyviau tarškėti.
Kai pradėjome juo „skenuoti“ olando striukę, supratome, kad tai ne šiaip baltos dulkės. Net paviršių radiacijos matavimui nepritaikytas dozimetras rodė padidėjusį foną, kurį skleidė šito nelaimėlio rūbas.
Galima tik įsivaizduoti, ką išgyventų su sandalais į Černobylį atvykęs svečias, jei atsidurtų mano minėto olando vietoje.
Kontrolės poste „Leliv“, kur radiacinę patikrą turi praeiti visi išvažiuojantys iš 10-ties kilometrų evakuacijos žiedo, dozimetristai vyrui nurodė palikti išteptą striukę. Paaiškėjo, kad batai taip pat buvo užteršti, tačiau juos pavyko išvalyti.
Černobylio zonoje taip pat egzistuoja taisyklė, draudžianti vilkėti rūbus trumpomis rankovėmis ar klešnėmis, atvirą avalynę. Taip siekiama užtikrinti, kad kuo mažesni odos plotai kontaktuotų su radioaktyvia aplinka. Ir galima tik įsivaizduoti, ką išgyventų su sandalais į Černobylį atvykęs svečias, jei atsidurtų mano minėto olando vietoje.
Tačiau svečiai iš tolimesnių vakarų arba iš Japonijos dažnai perspaudžia su visu šituo rūbų reikalu. Juos dažnai galima pamatyti su veido kaukėmis, vilkinčius specialius kombinezonus. Žinoma, Černobylis nėra kurortas, kur būtų galima labai atsipalaiduoti, tačiau tokios saugos priemonės skiriamos tik darbuotojams, dirbantiems padidintos rizikos sąlygomis. Pavyzdžiui, kiemsargiai, kurie tvarko aplinką prie Černobylio elektrinės, turi dėvėti veido kaukes, kad netyčia neįkvėptų šluotos sukeltų dulkių.
Apibendrinant aprangos klausimą Černobylio zonoje – reikėtų per daug neišsirengti. Tačiau pasiversti biorobotu taip pat neverta.
3. Papildai ir riebus maistas
Mano anksčiau aprašytas prie NOVARKA dirbantis vertėjas sako, kad čia dirbant būtina naudoti vitaminus. Jis taip geria jodo papildus. Žinau, kad jodo papildus, o tiksliau kalio jodido tabletes, vartoja ir kiti zonos darbuotojai.
Dažnai atvykėliai daro klaidą ir į vandenį pila vaistinėje įsigytą jodo tinktūrą. Toks gėrimas ne tik baisiai šlykštus, bet ir beveik neefektyvus.
Oficialiai tabletes gauna visi zonoje dirbantys asmenys. Tačiau mano jau anksčiau minėtas Sergejus sako: „Jodas nesąmonė, nes apsaugo tik nuo radioaktyviojo jodo. O nuo visų kitų radionuklidų...“ – na, jūs jau žinote, kas apsaugo nuo kitų radionuklidų.
Dažnai atvykėliai daro klaidą ir į vandenį pila vaistinėje įsigytą jodo tinktūrą. Toks gėrimas ne tik baisiai šlykštus, bet ir beveik neefektyvus. O gydytojai sako, kad taip žaidžiant su jodu galima sužaloti skydliaukę.
Bičiulis Nikolajus, kuris Černobylio zonoje taip pat dirba senokai, įsitikinęs, kad sotus ir riebus maistas didina atsparumą radiacijai. Todėl valgykloje niekada nepalieka nebaigto patiekalo ir visą laiką primena kitiems, kodėl Černobylyje svarbu valgyti. Galbūt ir logiška – sotus ir sveikas kūnas turėtų būti atsparesnis visokioms grėsmėms iš aplinkos?
Tiesa, jei nuspręsit pasistiprinti zonoje rastomis gamtos gėrybėmis, gali baigtis blogai. Dėl galimo užterštumo radionuklidais čia draudžiama uogauti, grybauti, medžioti ir žvejoti.
Taip pat dėti į burną tai, ką randate lauke. Kartą tokį moralą atskaitęs bičiuliams iš Lietuvos, nuėjau į administracijos pastatą pasirašyti dokumentų, o Sergejus juos nusivedė prie Černobylio cerkvės, kur sutarėme susitikti. Ten gyvena dvasininkai, kurie rekreaciniais tikslais tebeaugina vynuoges ir bites.
Vėliau, kai mėginau Sergejui priminti jo garbų amžių ir neatsakingą elgesį, jis dievagojosi, kad Černobylio cerkvė radiacinės taršos prasme yra viena švariausių vietų visoje zonoje.
Kai atėjau prie cerkvės vartų, pro juos jau išėjo išsišiepę lietuviai ir gyrėsi, kad ragavo „černobylietiškų vynuogių“, nes Sergejus jiems metė iššūkį. Vėliau, kai mėginau Sergejui priminti jo garbų amžių ir neatsakingą elgesį, jis dievagojosi, kad Černobylio cerkvė radiacinės taršos prasme yra viena švariausių vietų visoje zonoje.
Apibendrinant: tai ką dedate į burną Černobylio zonoje, yra labai svarbu ir tai gali padėti apsisaugoti nuo radiacijos.
Tačiau pats efektyviausias būdas, kurį rekomenduoju norintiems apsisaugoti nuo radiacijos, – nevažiuoti į Černobylio zoną.
