Tačiau pasukę nuo pagrindinio kelio ir pamėginę apsidairyti šioje „stovykloje“, būtumėte išvydę įspėjamuosius ženklus, kelio užkardas ir spygliuotas vielas.
Toliau galėtų važiuoti tik specialiųjų sovietų tarnybų agentai ir kariškiai – kelio gale radiolokacinių antenų kompleksas DUGA ir slaptas karinis miestelis Černobylis-2.
Kartą užlipęs į vieno Pripetės daugiabučio balkoną žiūrėjau į žalius apylinkių horizontus ir savęs klausiau, nejaugi niekas anuomet nesusimąstė, kas tie milžiniški metalo tinklai tolumoje? O gal susimąstė, tik bijojo garsiai paklausti? Gal dar blogiau – paklausė ir buvo nubaustas pagal tuomet įprastą manierą?
Niekas tiksliai nežino, kada sovietai ėmėsi DUGA projekto. Prasidėjus šaltajam karui Maskva baiminosi branduolinių atakų iš Vakarų, todėl jau šeštajame dešimtmetyje buvo vystomi antibalistiniai radarai.
Jie turėjo užfiksuoti paleistus užtaisus ir perduoti informaciją Kremliui. Ten būtų priimamas sprendimas dėl atsako.
Praktikoje tuometės radarų sistemos veikė netobulai. Balistinis užtaisas negalėjo būti užfiksuojamas pakankamai anksti, todėl neliktų laiko tinkamai reaguoti į puolimą.
1976 metų birželį Rytų Europos gyventojų radijo imtuvai, nustatyti tam tikram dažniui, ėmė skleisti garsą, kuris kai kam priminė genio kalenimą, o kitiems sraigtasparnio keliamą triukšmą.
1976 metų birželį Rytų Europos gyventojų radijo imtuvai, nustatyti tam tikram dažniui, ėmė skleisti garsą, kuris kai kam priminė genio kalenimą, o kitiems sraigtasparnio keliamą triukšmą.
NATO žvalgybai tai buvo aiškus ženklas, kad sovietų inžinieriai sukūrė pakankamai galingą įrenginį, galintį fiksuoti objektus už įprasto radaro horizonto ribų.
Ukrainos kampelyje, Polesės pelkių ir pušynų tankmėje rusai sukonstravo 10 MW (megavatų) galios metalinį žvėrį.
Tiksliau milžiniškas antenas, kurios labiau primena plieninius, 150 metrų aukščio ir pusės kilometro pločio tinklus. Toks įrenginys galėjo užfiksuoti dar tik kylančią raketą iš JAV ir perduoti šią informaciją sovietų vadovybei, kuri turėtų pakankamai laiko sukurti atsakomajam planui.
Visam šiam įrenginiui valdyti buvo pastatyta galybė priestatų, požeminė bazė ir erdvi ryšių valdymo salė. Čia dirbo tik savo srities specialistai, aukšto rango kariškiai ir KGB agentai.
Antenų pašonėje, už aukštos medinės tvoros įkurtas ir specialus daugiabučių miestelis, kuriame gyveno DUGA aptarnaujančio personalo šeimos. Šiandien žinome, kad miestelis buvo pavadintas Černobylis-2 pavadinimu.
Saugomas nuo vagių ir ekstremalų
Vos kirtę 10 kilometrų evakuacijos žiedo ribą, sukame nuo pagrindinio kelio į kairę. Prie posūkio stūkso sovietinėmis mozaikomis ir olimpiniu meškiuku papuošta autobuso stotelė, kurioje niekada nestojo jokie autobusai – tai tik to meto specialiųjų tarnybų butaforija smalsuoliams.
Dardame betoniniu, fragmentuotu keliu. Visai, kaip važiuojant iš Vilniaus į Molėtus. Po beveik dvidešimties minučių, virš medžių pasirodo antenų gabaritai.
Dar arčiau ir mes prie tinklinės tvoros ir metalinių vartų, ant kurių kabo sovietinės žvaigždės. Kitoje vartų pusėje 1989 metais evakuotas Černobylis-2 ir apleistos antenos. Tačiau įvažiavimas prie šio objekto vis dar saugomas. Reikia gauti atskirą leidimą, kurį tenka parodyti čia budinčiam saugos darbuotojui.
Apsauga čia ne šiaip sau: metalas iš kurio sumontuotos antenos, yra vertingas, todėl jį reikia saugoti nuo metalo vagių. O pastaruoju metu ir nuo parašiutininkų.
Kartą į šias apylinkes per pelkes ir miškus atsibastė grupelė ekstremalų ir atliko pavojingus šuolius su parašiutais nuo antenų viršaus. Savo žygį vyrukai paviešino internete ir nuo to laiko kartais kas nors vis mėgina čia prasmukti ir nušokti su parašiutu.
Kartą netgi prasilenkėme su milicijos žiguliuku, kuris skubėjo link DUGA antenų, nes gavo pranešimą iš apsaugos darbuotojo dėl antenų viršūnėmis vaikštančių ekstremalų.
Kartą į šias apylinkes per pelkes ir miškus atsibastė grupelė ekstremalų ir atliko pavojingus šuolius su parašiutais nuo antenų viršaus. Savo žygį vyrukai paviešino internete ir nuo to laiko kas nors kartais vis mėgina čia prasmukti ir nušokti su parašiutu.
Pačios antenos manęs niekada per daug nežavėjo (priešingai nei peizažai nuo jų viršaus), tačiau daugelį mano bendrakeleivių jos tiesiog užburia.
Jie nekantrauja kuo greičiau jas pamatyti, nusileisti į erdvius bazės koridorius ir žvilgtelėti į ryšių valdymo salę, panašią į tą, kurią matome filmuose apie NASA kosmoso programas.
Radiacinis fonas prie antenų ir aplinkui gana nestabilus – nuo visai normalaus iki tris kartus didesnio. Kai kurie sako, kad kaip tik dėl radiacijos, o ne Perestroikos buvo išjungtos antenos.
Žinau tik tiek, kad Černobylis-2, kuriame gyveno ne tik sovietų agentai ir kariškiai, bet ir moterys su vaikais, buvo evakuotas nedelsiant po nelaimės.
Apleistuose butuose – itin asmeniškos gyvenimo detalės
Kartą nusprendžiau įveikti medžių bei krūmynų tankmę ir nusibrauti iki šių daugiabučių laiptinių, pažiūrėti, kaip gyveno „to meto išrinktieji“. Susidraskęs rankas ir marškinius į augmeniją, užėjau į laiptinę, kurioje buvo palikta nemažai buities daiktų, stiklainių, baldų ir žaislų.
Didžiausią įspūdį paliko virtuvėje ant stalo stovintys prieskoniai, higienos priemonės vonioje, žaislai berniuko kambaryje, kur ant kabliuko kabėjo ir jo mokyklinė uniforma.
Tuomet ėmiau tyrinėti butus. Ir negalėjau patikėti savo akimis – tokių intymių gyvenimo detalių dar nebuvau matęs nei viename Pripetės bute.
Žinoma, visa, kas turėjo komercinę vertę (stambūs baldai, radiatoriai ir pan.), buvo išvogta, tačiau didžiausią įspūdį paliko virtuvėje ant stalo stovintys prieskoniai, higienos priemonės vonioje, žaislai berniuko kambaryje, kur ant kabliuko kabėjo ir jo mokyklinė uniforma.
Prie durų išrikiuota moteriška ir vaikiška avalynė, ant palangės mokykliniai užrašai. Kitame bute aptikau KGB karininkų kepures ir leidimą įvažiuoti į perimetrą.
Kai visa tai matai, lieti ir užuodi, pradedi galvoti, kad visa tai, ką skaitei ir girdėjai apie šią vietą, nėra vien enciklopediniai faktai – tai tikra ir beveik nesuvokiama.
Tai – trečiasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ tekstas. Visus juos rasite čia.
