Vienas, du. Šimtas penki, šimtas šeši... Šimtas šešiasdešimt du! Šimtas šešiasdešimt du pilies bokšto laiptai, ir prieš akis – upės kaspinu apjuostas į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas senamiestis. Kažkur po stogais vaško figūrų muziejuje sėdi šaunusis kareivis Šveikas, kažkur galybė marionečių, o visai čia pat – pilies muziejuje – paauksuota karieta, nuostabus XVII a. įrengtas baroko stiliaus teatras ir daugybė kitų pamatyti vertų dalykų.
Virš stogų klaidžiojantys žvilgsniai nepraslys pro Šv. Vito bažnyčios bokštą. Dangun besistiebianti gotika, rodos, tuoj pralenks pilies bokštą. Sekant upės vingiu, neliks nepastebėtas Česky Krumlovo vienuolynas ir visai šalia esanti jau XVI a. veikusi alaus darykla.
Prieš keletą metų Česky Krumlove lankėmės vasarą, o šiemet parūpo žvilgtelti, koks tas Čekijos perlas Advento laikotarpiu. Dažnas ten buvęs mums patarinėjo: tik nevažiuokite savaitgalį – vien tik stumdymasis, daugiau nieko.
Na, gerai – jei ne savaitgalį, tai ne savaitgalį. Nuo antradienio iki ketvirtadienio. Susirandame nedidelį privatų viešbutuką. Šeimininkė tokia maloni, kad iš karto pasijaučiame kaip namuose. Kambary pasidedame savo tris daiktus ir išskubame atrasti prieškalėdinio miestelio. Šeimininkė dar suskuba miesto plane parodyti, kur galima skaniai ir nebrangiai pavakarieniauti.
O aš galvoju, kokia dar vakarienė? Po visų kalėdinės mugės skanumynų?!
Ne savaitgalis, o ir oras pirmą vakarą pasitaikė toks, apie kurį sakoma: geras šeimininkas nė šuns lauk nevarytų. Gerai tik, kad sniegas, o ne lietus.
Česky Krumlovo mugė įsikūrusi pagrindinėje senamiesčio (Svornosti) aikštėje. Žinoma, kaip ir daugelyje miestų bei miestelių, čia kvepia meduoliais, cinamonu, vaisių punšu ir skrudinamomis dešrelėmis. Lyg ir nieko ypatingo. Ar ne? Tuo labiau, kad kalėdinės mugės namelius galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Kukli eglė ir nostalgiška karuselė, kuri nė nesisuko. Ir tai labai nustebino! Taip dažnai teko girdėti, kokia nuostabi Česky Krumlovo kalėdinė mugė! Vaizdavausi žėrinčius kalėdinius namelius, išbarstytus visame senamiestyje kiekvienoje gatvelėje...
Tikitės, jog pasakysiu, kad ji mane nuvylė? Ne. Juk miestas toks gražus, ir visai nereikia jam tos pompastikos. Pasivaikštai gatvelėmis, grįžti karšto punšo ar karštos guliašo sriubos su skrudinta duona (ši buvo labai gardi) ir vėl vaikštinėji. Kalėdinė idilė. Žmonių nedaug (ne savaitgalis, o ir dangus drabstosi sniego gniūžtėmis), ir keistas jausmas, lyg patys miesto gyventojai čia nė neužsuktų. Mugė tik iki 18:00 val. Savaitgalį, žinoma, kiek ilgiau. O man labiausiai ir trūko to vietinių gyventojų šurmulio, jų kalbos. O ne kalėdinio miestelio turistams. Tiesa, tą vakarą, kai kalėdines dainas dainavo vaikų choras, buvo kiek kitaip. Bet tik tą pusvalandį.
Žinoma, pastudijavome kavinių, restoranų, užeigų valgiaraščius. Antradienį nuklydome vienur, o trečiadienį – ten, kur patarė mūsų pensiono šeimininkė. Va čia ir buvo tas tikras vietinių šurmulys ir pats skaniausias Krumlove ragautas maistas. Žinau, nepasakysiu nieko naujo teigdama, kad tikrąją virtuvę lankomą pačių miestelėnų atrasi tik išėjęs iš turistinės šerdies. Ir turbūt nė nesvarbu, kurion pusėn patrauktum.
Grįžtant prie Česky Krumlovo Kalėdų mugės – labai nustebau, kai net pati pensiono šeimininkė pasakė, kad mugė – tai mitas, daug gražesnė esanti Budejovicuose. Tačiau pats Česky Krumlovas – tikrai joks mitas. Mažiausiai turistų, pasak jos, esą lapkritį. Tikiu ja, mat kambarių nuomos paslaugas ji teikia jau 27 metus.
O ir mes čia dar tikrai grįšime. Nežinau, ar lapkritį, ar vėl gruodį, o gal birželį, kai švenčiama Penkialapės rožės (Slavnosti pětilisté růže) šventė. Istoriniai kostiumai, riterių kovos. Kitais metais ji vyks birželio 21-23 dienomis.
O gal rugsėjį, kai vyks barokinio meno festivalis, ar kiek vėliau – į folkloro šventę (Svatováclavské slavnosti a Mezinárodní folklórní festival), o gal... dar sykį į Kalėdų mugę, kuri vyksta iki Trijų Karalių.
