Būta menininkų, kurie su savo dailės įrankiais keliaudami per šalį sukūrė ištisas kolekcijas ranka įamžintų didingų pilių ir dvarų paveikslų. Vienas tokių dailininkų – Napoleonas Orda (1807–1883), siekęs ateities kartoms įamžinti istorinius pastatus ir sukūręs apie tūkstantį architektūrinių peizažų (tarp jų darbai, kuriuose – Kretingos, Raguvėlės, Belvederio dvarai, Panemunės, Trakų pilys...).
Būta ir dvarininkų, turėjusių aistrą dailei (o galbūt – vėlgi jautusių tam tikrą pareigą, paveldo dokumentavimo svarbą), – štai Mečislovas Jaloveckis (1876–1962), Saldutiškio dvaro savininkas, savo laiku akvarele įamžino daugiau nei tūkstantį dvarų pastatų, o darbus pildė išsamia informacija apie dvarų valdytojus, architektus ir kita.
Taigi dailininkai su dažų lagaminėliais rankose ir molbertais po pažasčia dažnai skubinosi į gražiausias istorines gilią praeitį menančias vietas... Pavyzdžiui, prie ežerų supamos salos, kur stūksojo jau amžius apleistos Trakų pilies griuvėsiai, praėjusių laikų didybe dvelkiantys. Vienintelė gotikinė salos pilis Europoje, statyta kaip gynybinė tvirtovė, o vėliau tapusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija, ilgus amžius apleista laukė atgimimo ir traukė menininkų akį.
Trakų salos, Medininkų, Panemunės pilis XIX amžiuje tapė dailininkai Napoleonas Orda, Vincentas Dmachauskas (1805–1862), pastarojo mokiniu buvęs Juozapas Marševskis (1825–1883). XX a.pr. Trakų salos pilies griuvėsius įamžino ir modernizmo laikotarpio lenkų dailininkas Janas Stanislavskis (1860–1907).
Romantinio peizažo akcentu dailininko Juozo Kamarausko (1874–1946) paveiksle tapo Neries pakrantėje stūksantys Tuskulėnų dvaro rūmai, o Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) nutapė nebeišlikusį Jurbarko dvarą – tai kadaise didingų kunigaikščio Vasilčikovo rūmų griuvėsiai, pavaizduoti supami parko medžių, saulei tekant.
Raudondvario dvaru galime pasigėrėti dailininko grafiko Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) paveiksle. Architektas Arūnas Eduardas Paslaitis (g.1942) dešimtmečius fiksavo senąją lietuviškąją architektūrą įvairiomis grafikos priemonėmis ir sukaupė didžiulę dvarų, jų koplyčių, malūnų ir kitų pastatų piešinių kolekciją.
Joje galima išvysti ir Liubavo dvaro vandens malūną, šiandieną restauruotą ir veikiantį kaip muziejų.
Pilys ir dvarai, didingai atsiskleidžiantys architektūriniai paminklai arba laiko naštos slegiami istorijos liudytojai įkvėpė daugybę dailininkų, jų dėka galime gėrėtis meno kūriniais, pasakojančiais istoriją.
Parinktuose XIX – XX a. tapybos, akvarelės, piešimo darbuose vaizduojamos Lietuvos pilys ir dvarai. Kviečiame pasigrožėti ir palyginti juos, įamžintus dailininko teptuko (kartais prieš šimtmetį ar kelis) su užfiksuotais šiandieninėje fotografijoje.
