Nors Dakare neišvengimai prasideda ir baigiasi daugumos keliautojų pažintis su Senegalu, jo niekaip nepavadinsi gražiu miestu. Nepratusiems prie besivystančiųjų šalių kontrastų ir chaoso, Dakare tas chaosas ir skurdas badys akis – neasfaltuotos gatvės, šiukšlės visur, kur pažvelgsi, elgetos, chaotiškai susigrūdę pastatai, be elementarių patogumų gyvenančios šeimos, gatvėse susigrūdę nauji, seni arba labai seni automobiliai, kone avarinės būklės miesto autobusai bei arklių traukiami vežimai...
Bet kam baisėtis, jei galima žavėtis – žmonių atvirumu, svetingumu ir nekomplikuotu požiūriu į gyvenimą. Štai mano namų šeimininkas senegalietis vonioje neturi dušo, nes kam – atsineši porą kibirų vandens, apsipili, ir jau švarus. Rankšluosčio irgi nereikia, nes ir taip išdžiūsi. Nereikia jam ir viryklės, nes gatvėje už porą eurų gausi lėkštę thiéboudienne (troškinys su ryžiais ir daržovėmis) arba kelias fataya (riebaluose virti pyragėliai su visokiais įdarais) – kam gi pačiam gaminti?
Senegale praverčia toks „mažai turėk, mažai norėk“ požiūris, kaip ir kantrybė – niekas neskuba, nes laikas čia – labai abstrakti sąvoka. Arbatos gėrimas su draugais gali trukti 4–5 valandas, viešasis transportas dažnai vėluoja ir gali sugesti pusiaukelėje, todėl keliauti greitai ir pagal tvarkaraštį ne visada pavyksta, tai reikia turėti omenyje, jai norite visur suspėti per trumpą laiką...
Vis dėlto Dakaro viešasis transportas pakankamai geras – mini autobusiukai kursuoja labai dažnai, jų maršrutai gerai suplanuoti ir apima visą miestą, bilietėliai nekainuoja nė pusės euro. Tiesa, šie autobusiukai, kaip ir dauguma taksi automobilių, senutėliai ir dažnai lūžta. Kita vertus, kokios nors transporto priemonės gedimas – kone privaloma patirtis kelionėje po Afriką.
Senegalo sostinė gražiais vaizdais nelepina ir yra labiau miestas, kurį įdomu patirti ir pajusti, nei pamatyti. Juolab, kad vietiniai gyventojai mielai bendrauja su atvykėliais, klausinėja, ar patinka jų šalis. Prancūzų kalba atveria daugiau durų – angliškai dar mažai kas supranta, užtat prancūziškai daugiau ar mažiau kalba visi. Žmonės draugiški, bet neįkyrus – niekas nespokso ir neperša savo paslaugų, suvenyrų ar draugystės (išskyrus gausiau turistų lankomas vietas), net benamiai vaikėzai dažniau tiesiog šūkteli „Bonjour, madam“ nei kaulija pinigų.
Žmonės sutrinka arba supyksta tik fotografuojami – jei maloniai pašnekinsite, margaspalviais afrikietiškais rūbais pasidabinusi dama gal ir sutiks nusifotografuoti drauge, bet žaisti paparaco Senegale nereikėtų, nes žmonės mano, kad toks turistų elgesys žeidžia jų orumą. O fotografuoti vaikus be jų tėvų leidimo apskritai draudžia įstatymas.
Keliautojai, Dakare ieškantys gražesnių vietų, turėtų tiesiu taikymu traukti prie vandenyno – Dakaro pakrantės turbūt „draugiškiausios“ turistams: čia ir vaizdingi paplūdimiai, ir žuvų turgūs, ir spalvingos žvejų valtys, kurios taip gražiai atrodys nuotraukose... Vienas vaizdingiausių, taigi ir populiariausių yra Ngoro paplūdimys. Kaip ir reikia tikėtis, čia nemažai turistų, todėl netrūksta ir iš jų pasipelnyti norinčių vietinių – mane tuoj pasigauna draugiškas vyrukas, vardu Žeromas.
Žeromas nori man aprodyti Ngoro paplūdimį, žvejų namelius, nuplukdyti savo valtele į visai čia pat esančią Ngoro salelę, pavaišinti arbata ir apskritai būti mano angelu sargu. Matau dar kelis pavienius turistus ar grupeles, kuriuos lydi tokie pat „žeromai“ – draugiški, paslaugūs, ir už savo paslaugumą vis subtiliai paprašantys pinigų. Sakau ne ir savo naujajam draugui, ir įkyrokai suvenyrų pardavėjai, kuri pasitraukia, o Žeromas, netekęs vilties man ką nors įsiūlyti, siūlo... pats save. Nereikia man senegaliečio meilužio, sakau, ir neriu į jūros bangas.
Paplūdimys – labai gražus, vanduo žydras, smėlis – minkštas, deja, labai daug šiukšlių. Tiesa, Ngoro salelėje švariau.
Daugeliui kelionės į Dakarą pažiba tampa apsilankymas Gorė saloje. Mažutė salelė – labai fotogeniška: istoriniai pastatai, akmenimis grįstos gatvelės, žydra jūra aplinkui, jokio automobilių transporto ir jokių šiukšlių – lyg kitas pasaulis, palyginus su Dakaru. Gorė salą europiečiai naudojo kaip jūrų prekybos postą ir iš čia gabendavo vergus į Ameriką... Liūdna salos istorija nedrumsčia šiandieninės romantiškos atmosferos, o dabar Gorė gyvena beveik vien iš turizmo. Daugiau skaitykite čia: Buvusi vergų sala, dabar traukianti keliautojus iš viso pasaulio
Kita labai įdomi lankytina vieta, tiesa, gerokai už miesto – Retbos ežeras, dar vadinamas Rožiniu. Tai – tikrai įdomus gamtos fenomenas, nes ežere gyvenantys tam tikros rūšies dumbliai sausojo sezono metu nudažo vandenį ryškiai rožine spalva!
Ežeras – seklus, labai sūrus, kaip Negyvoji jūra, ir iš jo išgaunama druska. Galima pasiplaukioti valtele, nusipirkti suvenyrinės druskos ar vienoje iš pakarantės kavinukių atsikvėpti nuo kaitros. Beje, prie kai Dakaro ralis dar buvo rengiamas Afrikoje, jo trasa baigdavosi būtent prie Retbos ežero.
Grįžus į Dakarą, labai gera vieta apžvelgti visą miesto skruzdėlyną – kalva, ant kurios stūkso Afrikos Atgimimo paminklas – buvusio šalies prezidento ambicijų ir tuštybės liudininkas. Tai – didžiausia skulptūra visame Afrikos žemyne, kurią tuometinis prezidentas užsimojo pastatyti o nepriklausomybės nuo Prancūzijos penkiasdešimtmečio proga.
Projektas susilaukė didžiulės kritikos dėl kainos (27 milijonai JAV dolerių), rangovų (kompanija iš Šiaurės Korėjos) ir stiliaus – grubi, pompastiška, komunistiniu kiču dvelkianti skulptūra vaizduoja žmones, kurie net nelabai panašūs į afrikiečius. Nepaisant didžiulių protestų prieš projektą (ir paties prezidento režimą), projektas buvo įgyvendintas, ir dabar skulptūra yra vienas įdomesnių objektų Dakare.
Gastronominiu požiūriu daugelis Afrikos šalių negali varžytis su tokiais gurmanų vertinamais kraštais kaip Pietryčių Azija ar Indija, Senegalas – ne išimtis. Maistas čia skanus, bet vienodas – jau minėtas aštrus žuvies troškinys su ryžiais thiéboudienne, laikomas nacionaliniu patiekalu. Jei senegaliečiai valgo tik kartą per dieną (o tai – dažnas atvejis), tai būtent thiéboudienne.
Vietoje ryžių gali būti kuskusas ar kitos kruopos, o ypatingomis progomis troškinys dar paskaninamas žemės riešutų pasta. Valdant prancūzams, žemės riešutai buvo pagrindinė Senegalo eksporto prekė, vėliau šalies eksporto mastai gerokai sumenko, bet vietiniams tai – vis dar svarbi kasdienio raciono dalis. Žemės riešutai lėtai skrudinami karštame smėlyje, ir tuomet sūdyti arba saldinti pardavinėjamo tiesiog gatvėse visokio dydžio pakuotėse – praalkusiam senegaliečiui žemės riešutai – užkandis Nr. 1.
Nežinia, ką šio krašto gyventojai valgė pusryčiams, kol šalies nekolonizavo prancūzai, bet dabar ir čia nė dienos neapsieinama be bagetės. Skubantis ir taupantis senegalietis valgo greitai ir pigiai – bagetė, prikimšta pupų arba lęšių košės, su aštriu svogūnų padažu ar žuvies gabaliukais (arba visko kartu), dar pagardinta majonezu ar garstyčiomis tinka ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei... Tokie sumuštiniai – populiariausias gatvės užkandis, jie pardavinėjami nuo ryto iki vakaro gatvės pakampiuose, kainuoja 60–70 centų, o kad nebūtų sausa, viskas užgeriama silpna saldžia „Nescafe“ kava – kitokios Senegale nelabai yra.
Užtat arbatos geriama daug. Procesas ilgas – arbatžolės užplikomos tris kartus (pirmas gėrimas – labai stiprus!), ir tokią ceremoniją galima lengvai ištempti iki kelių valandų. Alkoholis nepopuliarus, nes šalis musulmoniška, bet tai netrukdo linksmintis – žmonės muzikalūs, bet tradicinių afrikietiškų melodijų ar ritmingo afro-pop čia dar labai populiari regio muzika – matyt, gerai dera su atsipalaidavusiu nacionaliniu charakteriu.
Ką parvežti dovanų iš Senegalo? Afrikietiško meno dirbinių: spalvingos tekstilės, paveikslų, medžio drožinių, pintų indų... Suvenyrai nėra pigūs, nors derantis galima numušti kainą net keturgubai, jei turėsite kantrybės. Gera vieta pasidairyti afrikietiškų pirkinių – Marché Kermel turgus. Gražiai rekonstruoto pastato viduje daugiausia parduodamas maistas, o aplink išsirikiavusios suvenyrų krautuvėlės.
Jei norisi ryškesnių įspūdžių ar ketinate pirkti urmu, netoliese esantis Sandaga turgus atviromis rankomis laukia ištvermingiausių pirkėjų – čia galva svaigsta nuo triukšmo, nesibaigiančių prekystalių gausos, žmonių gausybės, šiukšlių kvapo, o į turistus orientuoti pardavėjai puola vienas per kitą ir kalbina visomis kalbomis – tik sustok, užeik, apsidairyk, Sandagos turgus – geriausias Afrikoje, o tau ir tik tau pasiūlys ypatingą kainą.
Sunku atsispirti, nusiperku daugiau, nei ketinau (bet telpu į savo biudžetą. Afrikos turgūs – gera vieta mokytis derybų meno!) ir atsisveikinu su šalimi kupina prieštaringų įspūdžių – kaip ir dauguma šio regiono kraštų, Senegalas nėra „paruoštas“ patogiam turizmui – trūksta bankomatų, angliškai kalbančių žmonių ir informacijos, interneto, didesnio viešbučių pasirinkimo ir daugelio vakarietiškų patogumų. Užtat laukia daug iššūkių, kitokių įspūdžių, šypsenų, svetingumo ir suvokimo, kad gyvenimas gali būti visai, visai kitoks...
