– Koks keliautojas esate, labiau važiuojantis ar einantis?
– Abu variantai. Atvykstu į vieną ar kitą numatytą regioną ir jau ten daug keliauju pėsčiomis. Ant kojų praleidžiu daugiau laiko nei judėdamas transporto priemonėmis. Dažnai nutinka, kad vietose, kuriose lankausi, net nėra kelių. Dėl to pasirinkimą turiu nedidelį – kelionė motociklu arba kojomis. Motociklo aš neturiu ir nemoku juo važiuoti, tad keliauju pėsčiomis (juokiasi). Visada su savimi nešuosi reikalingą įrangą – miegmaišį, palapinę, hamaką, dėl to galiu ilgai ir toli eiti.
– Kaip einate? Ar tiksliai susiplanuojate kelionių maršrutus?
– Preliminarų kelionės maršrutą visada turiu, tačiau nemėgstu keliauti su konkrečiu ir labai detaliu planu. Kur bus mano nakvynės vieta dažniausiai irgi nežinau, nes atokiuose kraštuose, kuriuose dažniausiai keliauju, nėra kempingų ar kitų panašių vietų. Artėjant vakarui tiesiog ieškau patogesnės vietos, kur statau palapinę ar hamaką pakabinu. O jei noriu kažkur ilgiau pabūti, būnu.
– Ar esate matavęs, kiek per vieną kelionę pėsčiomis vidutiniškai įveikiate kilometrų?
– Pačiam būtų labai įdomu tai žinoti. Tačiau kelionėse užsienyje atstumų neskaičiavau ir neskaičiuoju. Daug kur tiesiog neturiu galimybės to daryti, nes nebūna interneto arba jei yra, jis labai prastas. Atokiuose kraštuose, norėdamas, kad kuo ilgiau neišsikrautų telefonas, jį tiesiog išjungiu. Įjungiu tik kai noriu fotografuoti ar pafilmuoti. Įveiktą atstumą skaičiavau tik žygiuodamas Lietuvoje, nes čia buvo geras ryšys, galėjau kada reikia pasikrauti įrenginius.
– Kaip kilo mintis eiti per Lietuvą?
– Kai dėl pandemijos teko grįžti į Lietuvą, išgyvenau tris sėsliausius savo gyvenimo mėnesius. Visą laiką prabuvau namuose, mažai ką veikiau ir man tai labai nepatiko. Atėjus vasarai ribojimai tapo lengvesni ir tada sugalvojau, kad reikia eiti. Pirminis planas buvo nukeliauti į patį tolimiausią Estijos tašką ir per visas Baltijos valstybes pasiekti Lenkijos sieną. Bet likus dviem valandom iki mano išvykimo autobusu į Taliną paaiškėjo, kad Latvija sprogdina kelionių burbulą ir teks likti Lietuvoje.
– Koks buvo jūsų kelionės per Lietuvą maršrutas?
– Galvodamas, kur eiti Lietuvoje, sužinojau, kad ruošiamas tarptautinis miškų maršrutas. Organizatoriai davė man preliminarius taškus per kuriuos jis driekiasi (maršrutas tada dar nebuvo fiziškai sužymėtas). Tai buvo 750 kilometrų trasa nuo Lenkijos sienos per miškus, miestelius, kaimelius iki Skuodo. Šio maršruto ir laikiausi.
– O kaip nutiko, kad planuoti septyni šimtai penkiasdešimt kilometrų virto visu tūkstančiu?
– Atkeliavęs į Skuodą pajutau, kad dar nenoriu nutraukti kelionės ir kad keliausiu toliau. Nusprendžiau žygiuoti pėsčiomis iki pajūrio ir eiti pajūriu, kiek norėsis. Neturėjau tikslo nei Lietuvos pereiti, nei tam tikrą kilometrų skaičių įveikti. Norėjau tiesiog būti gamtoje, mėgautis ėjimu ir kelione. Ir tik tada, kai bežygiuojant prasidėjo stiprūs lietūs, orų prognozės tapo prastos, pagalvojau, kad gal reikia baigti kelionę, nes darosi nemalonu ir nesmagu. Buvau jau netoli Klaipėdos, kai paskaičiavau įveiktus kilometrus. Pamačiau, kad visai nedaug liko iki 1000 km ribos. Ir tada apėmė sportinis azartas. Pagalvojau, o gal daugiau nebus galimybės taip be sustojimo eiti per Lietuvą ir tiek kilometrų įveikti. Daiktus palikęs Klaipėdoje nuėjau iki Drevernos taip surinkdamas trūkstamus kilometru. Pasikėliau į apžvalgos bokštą ir ten mano ėjimas baigėsi. Gavosi 33 keliavimo dienos ir 1003 įveikti kilometrai. Jei oras tuomet būtų pabuvęs geras, tikrai būčiau dar ėjęs.
– Vadinasi, kelionė per Lietuvą nebuvo didelis iššūkis?
– Ėjimas man labai patiko. Visgi esu pratęs prie sunkesnių, ekstremalesnių kelionių ir galvojau, ar nebus man per daug lengva Lietuvoje žygiuojant. Dėl to sugalvojau sau tris sunkinančias taisykles.
Pirma, niekada nemiegojau lovoje. Tik gamtoje, palapinėje. Antra, maistą gaminau tik pats ir niekada nevalgiau kavinėse, kaimelių valgyklose, sodybose ar panašiai. Trečia, maudžiausi tik vandens telkiniuose gamtoje (upėse, ežeruose). Kelionė mano baigėsi spalio mėnesį ir naktimis jau radosi šaltukas.
Kadangi Lietuvoje turėjau gerą interneto ryšį, kelionės įspūdžiais kasdien dalinausi socialiniuose tinkluose. Ir, kaip tyčia, gaudavau daug pasiūlymų užsukti į sodybą, pernakvoti, pavalgyti (juokiasi). Tačiau daviau sau žodį ir jo laikiausi. Užsukdavau į svečius pasilabinti, pabendrauti, vandens atsargų pasipildyti, tačiau nė karto nelikau nakvoti.
Per dieną vidutiniškai įveikdavau po trisdešimt kilometrų, žinoma, realybėje kartais daugiau, kartais mažiau. Kelionei fiziškai nesiruošiau, tačiau ir nepavargau. Man baisesnė buvo mintis, kad turiu grįžti į miestą. Man geriau buvo atsikelti ryte gamtoje, nusimaudyti ežere, visą dieną eiti. Nenoras grįžti į miestą mane varė eiti toliau.
– Kas patiko einant per Lietuvą?
– Labai daug Lietuvos pamačiau. Kaimelių, vienkiemių. Atokiose vietose gyvenantys žmonės labai draugiški. Kažkur regione žygiuoji, pamato močiutė ir kviečia prieiti. Jai pačiai smalsu, kas čia vaikšto, nes retai kas tiesiog taip pasirodo. Man buvo įdomu pabendrauti su vietiniais žmonėmis.
Pirmą kartą Lietuvoje pajutau, kaip keičiasi gamta. Kai būni gamtoje keletą dienų, virsmo nespėji pajausti, o kai keliauji daugiau nei mėnesį, matai, kaip aplinkui viskas keičiasi – spalvos, uogos vienos dingsta, kitos atsiranda, elnių ruja tuo metu buvo, visas miškas skambėjo nuo jų baubimo. Pilna laukinių žvėrių. Kai kurie net prie pat palapinės prieidavo.
Keitėsi ir gamtos reljefas, pasitaikė pakeliui piliakalnių. Kiek apleistų dvarų atradau, net neįsivaizdavau, kad tokių Lietuvoje yra. Daugybė senovinių koplytstulpių pakeliui mačiau, lyg apleistų, lyg ir prižiūrimų, kad visai nesunyktų.
Labai nustebau kai pamačiau, kiek daug Lietuvoje, ypač Dzūkijoje yra numirusių kaimų. Namai apleisti, palikta technika rūdija. O yra kaimelių, kur žmonės tik vasaromis gyvena, sodybos kelios rymo, o aplinkui daugiau nieko nėra.
– Kokią vietą vaikščiojimas apskritai užima Jūsų gyvenime?
– Man patinka vaikščioti. Būdamas Lietuvoje vaikštau nuolat. Vilniuje gyvendamas visas man reikalingas vietas stengiuosi pasiekti pėsčiomis. Savo kelionėse priprantu prie fizinio krūvio ir kai grįžtu namo, čia, Lietuvoje, man fizinio krūvio net trūksta. Namuose visada turiu daug įvairių darbų, kuriuos tvarkant tenka nemažai laiko praleisti prie kompiuterio. Tad atsiradus laisvai valandėlei, stengiuosi vaikščioti. Vilniuje turiu tam tikrą rutiną. Einu ryte mėgstamoje vietoje išgerti kavos, grįždamas atgal padarau papildomą ratą. Per pietus ir vakare taip pat stengiuosi pasivaikščioti. Mažiausiai du kartus per dieną vaikštau, kad bent jau tą visiems gerai žinomą dešimties tūkstančių žingsnių kiekį surinkčiau (juokiasi).
– Ką patartum žmonėms svajojantiems apie ilgą kelionę pėsčiomis?
– Svajoti nereikia, reikia eiti. Bet nereikia iš karto kelti tikslo eiti mėnesį. Tikrai galima pervargti, ypač jei kasdien nedaug vaikštai. Per daug užsibrėžęs gali prarasti vieną didžiausių malonumų gyvenime – vaikščiojimą. Geriau pradėkite nuo trumpesnio laiko ir po truputį kaupkite keliavimo, žygiavimo patirtį.
Išeikite savaitgaliui, išbandykite save, pažiūrėkite, kaip sekasi eiti, kiek galite nueiti per dieną, ko trūksta kelionėje. Jei nakvosite gamtoje, pagalvokite, ar nebaisu miegoti miške. Kelionės per Lietuvą metu man daug žmonių rašė ir klausė, ar nebaisu vienam keliauti. Man nei minties nekilo, kad gali būti baisu. Lietuvoje labai saugiai jaučiuosi. Ko gi Lietuvoje bijoti? Laukiniai žvėrys patys žmonių bijo. Galite nebent tolumoje vieną kitą prabėgantį pamatyti.
Jeigu patiks eiti, automatiškai ir žygiai dažnės ir atstumai ilgės.
– Kokia buvo jūsų pirmoji įspūdingiausia kelionė pėsčiomis?
– Prieš 21 metus, kai nusigavau į Singapūrą, o grįždamas namo didelę kelio dalį įveikiau pėsčiomis. Keliavau be jokios patirties, su didžiausia kuprine, krūva daiktų, tarp kurių buvo ir lygintuvas (juokiasi). Tada galvojau, o jeigu reiks kažkur eiti gražiai apsirengus, kaip aš susilamdęs būsiu? Kuprinės talpa buvo 80 litrų ir aš grįžau vos galėdamas ją užsegti, kokia pilna buvo. Nes sugebėjau dar pakeliui pripirkti daug suvenyrų. Tada nemokėjau nei kelionių planuoti, neturėjau jokio kelionių gido, išmaniųjų telefonų, interneto daug kur nebuvo. Negalėjau internetu pirkti lėktuvo bilietų, viešbučių užsakyti. Rasti, pavyzdžiui, Kinijoje viešbutį buvo iššūkis, nes ten visi užrašai – hieroglifai, angliškai jokių iškabų. Tuo metu aš nepažinojau nei vieno žmogaus, kuris keliautų taip, kaip aš, tad nebuvo iš ko patirties pasisemti. Tuokart patyriau daugybę kultūrų, įvairių oro sąlygų ir daug nuostabos. Neturėjau nei tinkamų tokiai kelionei rūbų, keliavau su paprastais vasariniais batais (o pakeliui Mongolijoje spaudė penkiasdešimt penkių laipsnių šaltis). Kelionė užtruko pusę metų. Būtent tada supratau, kad kelionės ir ėjimas pėsčiomis bus neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Dėkui už pokalbį!
„Ėjimas“ – renginys, kurio dalyviai galės ne tik smagiai pasivaikščioti, tačiau ir labiau pažinti save ir Vilniaus miestą. Ėjimas Vilniaus miesto gyventojus ir svečius džiugins 2021 m. rugsėjo 25 d. Nesvarbu, vaikštote daug ar mažai, laukiami visi, nes sukurtos net trys skirtingo sudėtingumo ėjimo trasos: Šeimų trasa (5 km), Draugų trasa (10 km) ir Iššūkio trasa (25 km). Jums tereikia pasirinkti, kokia patinka ir tinka labiausiai. NEMOKAMA REGISTRACIJA – www.ejimas.lt
