Entuziazmas, žinoma, pagirtinas, tačiau jis ir pagrįstas. Jau visai šalia Pietų Amerikos krantų esančios, tačiau dar Karibų regiono dalimi laikomos šalies gyventojai daro viską, kad į Barbadosą vyktų turistai. Jų pastangos duoda saldžių vaisių, nes mažytėje saloje kasdien leidžiasi dviaukščiai laineriai su poilsiautojais iš viso pasaulio, pasiruošusiais čia palikti savo pinigus. Barbadosas yra labai mėgstamas britų turistų.
Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad turistai čia plūsta tikrai ne šiaip sau. Jie čia jaučiasi laukiami, mylimi ir svarbiausia – jiems neįkyrima. Bet apie viską iš pradžių.
Kaip jau man įprasta, visas kitapus Atlanto esančias įdomybes pasiekiu ne tiesiogiai iš Europos, bet visada iš JAV. Tai neretai būna brangiau, nei skristi, pavyzdžiui, iš Londono, bet ką jau darysi. JAV man yra tokios savos, kad viešėdamas Užatlantėje jų praleisti niekaip negaliu.
Taigi, į Bridžtauno oro uostą atskridome iš Niujorko. Jau lėktuve tvyrojo atsipalaidavimo ir būsimų atostogų nuojauta. Net lėktuvo palydovai nešiojo papuošalus Karibų tematika.
Barbadosiečiai, arba bajanai, ne tik labai didžiuojasi savo maža valstybe, bet ir humoro jausmas jiems nesvetimas. Išlipus iš lėktuvo, einant pasienio kontrolės link, mus pasitiko užrašas „Sveiki atvykę į Suomiją. Juokaujame!“. Nežinau, ar šis užrašas buvo užkabintas laikinai, ar jis kabo ten nuolat, bet toks buvo bajanų noras prablaškyti atvykėlius po ilgo skrydžio. Nedrįsau nufotografuoti jo, nes tai pasienio ruožas, bet dabar galvoju, kad be reikalo. Tas užrašas tiesiog prašėsi įamžinimo.
Suomija buvo pasirinkta turbūt dėl temperatūros kontrastų, nes bajanai Suomiją įsivaizduoja kaip amžino sniego šalį. O Barbadosas yra amžinos vasaros šalis. Čia beveik visada karšta, bet tas karštis nėra labai slegiantis. Nors, atskridus iš dar tik pirmuosius pavasario ženklus rodančio Niujorko, sero Adamso Hertlio oro uoste ir tvoskė karščio banga, prie jo greitai pripratome.
Visgi atostogauti Barbadose geriausia gruodžio–gegužės mėnesiais, nes vasaros metu šalyje būna liūčių sezonas, kuris baigiasi lapkritį. Tai nereiškia, kad vasarą ištisai pliaups lietus, tačiau tikimybė turėti lietingas atostogas yra gerokai didesnė. Tuo metu yra didesnė ir uraganų rizika.
Mes keliavome balandžio pabaigoje ir lietaus gavome gana nemažai. Bet geroji naujiena ta, kad nors užklupęs šiltas lietus per kelias minutes išskalbdavo kiaurai, per kitas kelias minutes danguje jau nesimatydavo nė debesėlio, o dar per keliolika – drabužiai jau būdavo sausi.
Dažnai lydavo naktį. Būdavo, atsibundi auštant, pamatai žemę ramstančius debesis, susirauki ir griūni toliau miegoti pamiršęs, kad čia ne Palanga ir rytiniai debesys nereiškia, kad artimiausios trys dienos bus lietingos. Ir tik pamiegojęs dar porą valandų pažvelgi į dangumi besiridenančią saulę ir prisimeni, kad čia Barbadosas. Čia netgi debesys tarsi pagal užsakymą ryte stengiasi pasitraukti ir negadinti poilsiautojams nuotaikos.
Nepaisant smagaus užrašo oro uoste, pradžioje jaučiausi kiek nejaukiai. Beveik visi Barbadoso gyventojai yra juodaodžiai. Pavyzdžiui, JAV juodaodžių rajonai laikomi pavojingais ir vengtinais, todėl ir Barbadose kurį laiką nebuvo jauku matant jaunus juodaodžius, besišlaistančius gatvėmis.
Visgi čia yra kitaip. Skirtingai nei kai kurių aplinkinių šalių gyventojai, bajanai geriau nei bet kas kitas suvokia, kad nuskriaudus turistą suterši savo šalies nelengvai pelnytą gerą vardą. Tų kitų šalių neminėsiu, bet visi ir taip žino, kad viena jų gali būti Jamaika.
Bajanams jų šalies reputacija yra ypač svarbi. Nieko stebėtino, juk turizmas daro didelį įnašą į šalies biudžetą. O konkurencija, kaip žinia, regione yra didelė. Daug aplinkinių salų norėtų Barbadoso turistus pasiimti sau.
Anot apartamentų, kuriuose apsistojome, šeimininko, vietiniai turistus saugo labiau nei save, nes bet kokia turistui nutikusi nelaimė gali mesti dėmę ant visos valstybės turizmo verslo. Jis gal kiek ir perdėjo, bet iš tiesų visai nenorima, kad pradėtų mažėti turistų pinigų srautai.
Kai pavyko nusikratyti kai kurių išankstinių baimių dėl saugumo, atėjo tikras atsipalaidavimas, gal net per didelis. Kad ir kaip gerai jaustumeisi, visgi nerekomenduojama vaikštinėti naktimis atokiuose paplūdimiuose ir ypač perspėjama besimaudant nepalikti daiktų be priežiūros. Vagių yra visur.
Paprastai vietiniai yra draugiški ir paslaugūs. Jų draugiškumas gal kiek apmažėja įsibėgėjus sezonui, nes bet kuriam šeimininkui svečiai ilgainiui apkarsta. Tačiau prireikus pagalbos, jie neatsisakys padėti. Mūsų apartamentų savininkas ne tik atvažiavo mūsų pasitikti į oro uostą, bet ir pavežiojo po apylinkes bei padalijo patarimų, kurie mums padėjo greičiau susivokti, suprasti šią šalį ir jaustis joje patogiai. Tai yra – sutaupė mums laiko, nes pradžioje viskas atrodė kiek painu. Pavyzdžiui, miestelių ar gatvių pavadinimų nebuvimas.
Ilsėtis Barbadose patogu ir dėl to, kad vietiniai visiškai nekimba prie turistų norėdami ką nors parduoti. Tiesa, ne kartą gavome pasiūlymų nusipirkti marihuanos. Atrodo, kad Barbadose ją parduoda visi, nors tai yra nelegalu.
Tačiau gera žinia, kad šie pardavėjai nėra nei įkyrūs, nei bauginančios išvaizdos. Dažniausiai tai buvo atsipalaidavę dreduoti paplūdimių hipiai megztomis spalvotomis kepuraitėmis. Neparodžius susidomėjimo, jie tiesiog atsiprašo, palinki geros dienos ir nueina sau švilpaudami Bobo Marley melodijas.
Kai visa tai supranti, pasijunti saugus ir pradedi mėgautis atostogomis. O mėgautis yra kuo. Apie paplūdimius, autobusuose dainuojančius bajanus ir keliones po šalį – kitame pasakojime.
