Kadangi šiuo metu aš keliauju su savo mergina po pasaulį, apie tuos komentarus gana dažnai susimąstau. Mes keliaujame lėtai, bet užtikrintai.
Mama mano tikrai nėra turtinga, tėčio išvis nebeturiu. Iki išvažiuojant dirbau eiliniame biure, kuriame porą skatikų bilietui į Kostą Riką ir susitaupiau. Dar liko pinigų ir duonai su druska. Noriu pasidalinti savo patirtimi ir galbūt kažką įkvėpti mesti šalin stereotipus ir tiesiog keliauti.
Išvažiavau su tūkstančiu eurų
Puikiai pamenu dieną, kai nusileidau San Jose – Kosta Rikos sostinėje. Be ispanų kalbos žinių, be gyvenamosios vietos ir be jokio plano. Turėjau tūkstantį eurų ir visą pasaulio laiką. Prisipažinsiu – buvo baisu.
Žmonėms, kurie galvoja, kad reikia didžiulių pinigų tokioms kelionėms, pasakysiu, kad už visus savo pinigus pirmomis dienomis būčiau nusipirkęs drąsos, jėgų ir motyvacijos judėjimui į priekį.
Kalbant apie patį San Jose – tai yra baisus miestas. Pamatyti ten tikrai nėra ko. Nebent labai traukia banditai ir vagys, kurie yra pasiruošę sutikti pasiklydusį turistą net ir dienos metu pilnoje žmonių gatvėje. Ir nieko jau tada nebepadarysi, jeigu nebuvai budrus.
Taigi, viena iš pagrindinių taisyklių, keliaujant po Centrinę Ameriką yra paprasta: Čia ne Europa ir šalių sostinėse tikrai nėra ką veikti. Geriausia iš viso ten nepapulti.
Grįžkime prie temos apie pinigus. Aš irgi galvojau, kad ilgai kelionei reikia jų turėti labai daug. Mąsčiau: jeigu išvažiuosiu, tai po mėnesio jau miegosiu po tiltu. Arba dar blogiau: su keliais kilogramais kokaino savo skrandyje, kaip mulas, lakstysiu tarp Meksikos ir JAV. Su tokia linksma mintimi ir palikau Lietuvą. Tiesa, būčiau palikęs ir neturėdamas nė cento kišenėje.
Nes žinot, laukti tobulo momento, norint kažką pradėti, yra panašu, kaip laukti Anglijos futbolo rinktinės pergalių. Teoriškai lyg ir realu, bet kaip nėra, taip nėra.
Praėjo 5 mėnesiai. Esu gyvas ir sveikas. Dabar apsistojome Gvatemaloje, o jau kitą savaitę būsime Belize arba Meksikoje. Kaip gi tai pavyksta? Atsakysiu – vogti tikrai neteko, o skrandis vis dar švarus nuo narkotikų.
Vienas iš būdų savanorystė. Apie tai ir noriu papasakoti.
„Workaway“ – pagreitį įgaunanti savanorystės platforma
„Workaway“ - platforma, kurioje keliautojai iš viso pasaulio randa vietų, kur gali savanoriauti. Šiuo metu savanoriauti siūloma 22 260 vietų, iš kurių 11 yra Lietuvoje. Iš visos šios gausybės man pačiam jau teko apsilankyti penkiose.
Pabuvojau banglenčių mokykloje, įsikūrusioje džiunglėse prie vandenyno. Taip pat apsilankiau ir keliuose svečių namuose, kuriuose priiminėjau naujus lankytojus. Teko ir bare padirbti, ir net vieniems italams šunis vedžioti. Problemų susirasti savanorystės vietą kol kas neturėjau nei ieškodamas vienas, nei su savo mergina. Nuolat atsiduriame ten, kur ir norime būti.
„Workaway“ yra pakankamai universali platforma, kurioje bet kokį savo talentą galėsite pritaikyti, padėdami žmonėms, kuriems iš tikrųjų reikia jūsų pagalbos. Ir nežinau, kas yra geriau: gyventi be kaštų, Kosta Rikos kurorte ar jausti, kaip įsilieji į bendruomenę, ir matyti nuoširdžią žmonių padėką už atliktą darbą.
Ne pinigų reikia kelionėms, o noro ir drąsos. Tada ir būdų atsiranda
Tiems, kas bijote pradėti pažintinę pasaulio kelionę dėl to, kad neteksite darbo patirties ir laiko, savanorystė taip pat gali būti geras variantas. Manau, kad praleidę kaip savanoris metus, savo CV tikrai nesusigadinsite. O toks darbdavys, kuriam tai atrodo nesvarbu, nelabai ir vertas jūsų laiko. Taigi, dar vienu pasiteisinimu mažiau.
Tiems, kas patys tingi keliauti, aprašysiu savo savanorystės patirtis ir plačiau, nes visko buvo. Puikiai suprantu ir tuos, kurie nesiryžta visko mesti ir pradėti kelionės. Patikėkite, pradžia yra daug baisesnė nei galima tikėtis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gvatemalos majų dievas – cigaretes rūkantis alkoholikas
Tiesa, turiu tokį vidinį troškimą, kad vietoj visų pasiteisinimų ir inkštimų apie pinigų ar laiko neturėjimą, vieną dieną pamatyčiau tiesiog po pasaulį keliaujančius ir juo besimėgaujančius lietuvius. Kol kas, deja, tautiečių dar nesutikome.
Prisiminkite: ne pinigų reikia kelionėms, o noro ir drąsos. Tada ir būdų atsiranda.
Daugiau autoriaus istorijų rasite asmeniniame jo puslapyje Writingamigo.org Taip pat jo „Facebook“ paskyroje.
