Esu Rūta Rudokaitė – eilinė Lietuvos gyventoja, kuri neturi supergalių, superturtingų giminaičių ir dar netapusi ypač sėkmingo verslo savininke, kuris suteiktų galimybę būnant 30-ies išeiti į iš anksto užtarnautą senatvės pensiją ir be rūpesčių keliauti aplink pasaulį. Aš turiu ir baimių, ir didelių norų.
Savo instagramo paskyroje @rutos.life dalinuosi savo eilinio žmogaus gyvenimu, o dabar 15min pasidalinsiu ir keliais patarimais apie keliavimą.
Šiuo metu aš esu apkeliavusi 44 valstybes – banko dar neapiplėšiau, o ir paskutiniu metu keliones derinu su darbu – dirbu per nuotolį.
Pasirinkimas būti skaitmenine klajokle
Esu išbandžiusi skaitmeninio klajoklio (angl. digital nomad) gyvenimo būdą. Tiesą sakant, pirmą kartą tai vertinau kritiškai, nes mano išlaidos viršijo pajamas, ir jau buvau nusprendusi, kad tai ne man. Nei normaliai padirbti, nei pasimėgauti poilsiu man nesisekė. Tuo metu mėnesį viešėjau Tenerifėje. Bet... kartais duodu antrą šansą. Ir, panašu, kad iš antro karto pavyko puikiai suderinti darbą, poilsį ir keliavimą, kuris antrą kartą truko metus.
Dabar esu Lietuvoje, bet ne už kalnų laukia dar viena skaitmeninių klajotojų kelionė per Balkanus kartu su broliu.
Šiame gyvenimo etape nematau priežasčių, kodėl būtų galima nesirinkti gyvenimo be kelionių ir pasaulio pažinimo keičiant vietas.
Visgi prieš neriant į tokį nuotykį, reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl iš tiesų aš to noriu?
Žmonės į keliones dažnai leidžiasi dėl tokių priežasčių:
1) nori pabėgti nuo esamos realybės,
2) siekia išmokti kažką naujo,
3) svajoja leistis į nuotykį.
Mano pagrindinis varikliukas keliauti yra ir buvo noras tyrinėti, pamatyti, kaip gyvena kiti, ir išmokti kažką nauja. Taip pat visiškai išeiti iš savo komforto zonos! Pažinti save neapibrėžtume ir nesaugumo būsenoje.
Todėl šį kartą noriu pasidalinti taisyklėmis, kuriomis vadovaujuosi keliaudama. Tai darau ekonomiškai arba praktiškai nemokamai. Taip pat papasakosiu, koks darbas leidžia keliauti visu etatu.
3 taisyklės, kuriomis vadovaujuosi keliaudama
1. Pirmiausia – nusibrėžiu tikslą, kurį noriu pasiekti, o tik paskui galvoju, kaip jį įgyvendinti.
Savo gyvenime retai kada galvoju, kas yra įmanoma ir kas yra neįmanoma. Leidžiu sau pasvajoti. Prieš atsakant į klausimą kaip, bandau suprasti kodėl? Jei negaliu atsakyti į klausimą kodėl, nesuprantu intencijos, tikrai gali būti, jog noriu visai ko kito. O kai jau turiu tikslą ir atsakymą kodėl, pradedu pirmuosius veiksmus ir tada gyvenimas man sudėlioja tolesnius laiptelius.
Galbūt čia nėra jokios magijos, tiesiog kai eini kryptingai, pradedi matyti tau palankias galimybes. Taip kažkada išvykau studijuoti į Portugaliją, vasarą praleidau Amerikoje, atlikau praktiką Ispanijoje.
Dažniausiai ilgesni pakeliavimai ar pagyvenimai užsienyje konkrečiai siedavosi su noru pasimokyti. Praeitais metais taip pat leidausi į žinių kelionę. Tik šiek tiek kitokią. Tai buvo savęs pažinimo kelionė Azijoje, kuri truko daugiau nei metus. Tik šį kartą negavau aukštojo mokslo diplomo.
Savo gyvenime retai kada galvoju, kas yra įmanoma ir kas yra neįmanoma.
2. Palieku laisvę kisti detalėms, t. y. nesistengiu visko suplanuoti sėdint namie. Galbūt pasižiūriu, ką norėčiau pamatyti, kur maždaug norėčiau apsistoti, bet detales dėliojuosi kelionės metu.
Griežtas planas ir jo laikymasis iš manęs atima visą malonumą keliauti, tyrinėti, išbandyti tai, ko galbūt dar niekada nesvajojau. Juk keliauju tam, kad patirčiau kažką nauja, leisčiausi į nuotykius, pažinčiau žmones ir galėčiau keisti kryptis, nesijaudinant, kad jau esi užsirezervavusi viešbutį kitoje šalies dalyje.
Paprastai tik atvykus į vietą pamatai, kaip iš tiesų viskas yra. Dažnai nuotraukos neperteikia realaus vaizdo, o ir kitų žmonių patarimai nebūtinai rezonuoja su tavo įsivaizdavimais.
Ne kartą atvykau į šalį, kur buvau užsirezervavusi tik parą viešbutyje, tačiau dar niekad neteko miegoti gatvėje. Todėl panašu, kad planas be tikslaus plano – veikia. O apsisprendimas surasti nakvynes vietas atvykus, tokiose šalyse kaip Tailandas, Indonezija, Šri Lanka, sutaupo ir nemažai pinigų.
3. Keliones planuojuosi pati. Dažniausiai susirenku informaciją interneto platybėse, pasiklausinėju žmonių, kurie jau buvo toje šalyje, į kurią vykstu, bet kelionę susidėlioju pati.
Keliavimas nėra brangus užsiėmimas – tai yra įgūdis, kurio gali išmokti.
Keliavimas nėra brangus užsiėmimas – tai yra įgūdis, kurio gali išmokti, kaip ir kokį nors kitą amatą. Todėl renkuosi keliones susiplanuoti pati. Tai kainuoja mano energiją ir laiką, bet finansiškai tai kainuoja mažiau. O man toks pakankamai lankstus kelionių planavimas yra vienas malonumas.
Kaip keliauti ekonomiškai arba beveik nemokamai?
Kaip ir minėjau prieš tai – pigus keliavimas yra įgūdis. Man keliauti ekonomiškai padeda lankstus laiko grafikas. Vadovaujuosi kažkada Rimantės Kulvinskytės ištartu pasakymu: „Ko jau ko, bet laiko ir pinigų tai aš turiu.“
Kaip keliauti ekonomiškai?
Keliaujant aš galiu derintis nuvykimą į pasirinktą vietą tada, kai ten kainos yra mažesnės, pigesni skrydžiai arba yra ne sezono pikas. Kai neskubi keliauti ir nesivaikai turistinių vietų, visada gali rasti kažką labiau autentiško. Gali susipažinti su vietiniais ir aplankyti vietas, kurias lanko vietiniai žmones, bei patirti kažką, kas yra vertinama ne pinigais.
Taip pat aš dažnai ieškau alternatyvų populiarioms vietoms ir jų, iš tiesų, yra apstu. Pavyzdžiui, keliaujant Šri Lankoje mes ieškojome alternatyvų Sigirijos uolai, kurią galima išvysti už dešimčių kilometrų. Ją pamatyti pasirinkome nuo gretimai esančios uolos, vadinamos Pidurangal. Lankytinų vietų alternatyvos bei lėtas keliavimas leidžia sutaupyti nemažai pinigų.
Kaip keliauti beveik nemokamai?
Keliauti beveik nemokamai galima dalyvaujant įvairiose programose ir pasinaudojant tokiomis svetainėmis kaip:
- CouchSurfing – svetainė, kurioje žmonės leidžia apsistoti savo namuose nemokamai.
- Workaway – mainų programa, kurios metu tu savanoriauji. Savanoriavimas gali būti įvairus: nuo padėjimo namų ūkyje iki pagalbos versle. Mainais už savanoryste paprastai gauni nakvynę ir maitinimą.
- TrustedHousesitters – svetainė, kurioje žmonės ieško asmenų, kurie galėtų pasirūpinti jų gyvūnais, kai jie išvyksta iš namų. Mainais už kačiuko ar šuniuko priežiūrą gauni pastogę.
Tokių programų yra ne viena. Taigi, gaunant stogą virš galvos, belieka pasirūpinti tik transportu ir maistu.
Taip pat yra Erasmus+ projektai, kurie leidžia jaunimui susitikti skirtingose šalyse ir sudalyvauti įdomiose projektuose. Paprastai maitinimą, skrydžius ir nakvynę dengia programa – taip man asmeniškai teko aplankyti Makedoniją ir Italijoje esančią Sardinijos salą.
Ką dirbti, norint keliauti visu etatu?
COVID-19 pandemija buvo didelis iššūkis verslams, na, ir ne tik jiems, bet tai atvėrė ir naujas galimybes dirbantiems. Tokias, kaip galimybę dirbti iš namų. Daugelis klasikinių biuro darbuotojų ir toliau gali dirbti nuotoliniu būdu, tačiau jeigu nesinori būti viso etato darbuotoju ir dirbti apibrėžtomis valandomis, visada yra ir kitų galimybių.
Dažniausiai sutikti keliautojai būna laisvai samdomi darbuotojai (angl. freelancers) arba savo pačių verslų savininkai. Skaitmeninis klajoklis dažnai yra: rašytojas ar redaktorius, kalbų mokytojas, dizaineris, programuotojas, rinkodaros specialistas, garso ar vaizdo prodiuseris.
Tarp skaitmeninių klajoklių yra daug nišinių verslų savininkų, kurie siūlo ir labai specifines paslaugas ar produktus. Kai žmogus fokusuojasi į konkrečias rinkas ir gilina žinias konkrečioje sferoje, profesijoje tai leidžia jam įgyti konkurencinį pranašumą ir darbą susirasti pakankamai paprastai.
Be abejo, ne visi keliautojai renkasi nuotolinį darbą, kiti darbus susiranda šalyse, į kurias vyksta pakeliauti ar pagyventi. Esu sutikusi ne vieną europietį, kuris Pietryčių Azijos mokyklose vaikus mokė anglų kalbos. Taip pat yra keliautojų, kurie savanoriauja arba dirba ne pelno siekiančiose organizacijose. Teko sutikti vokietę, kuri Nepale padėjo statyti mokyklas ir edukuoti žmonės apie taršos mažinimą.
Esu sutikusi ne vieną europietį, kuris Pietryčių Azijos mokyklose vaikus mokė anglų kalbos.
Aš pati keliaujant savanoriavau per Workaway programą Šri Lankoje – Jalos nacionaliniame parke. Pirmuosius pusę metų bekeliaujant po Aziją aš tiesiog užsiėmiau fotografavimu, savanoriškai konsultavau vietinius verslus ir padėjau jiems būti labiau matomiems „Google“ žemėlapiuose. Daug mokiausi, gilinausi į Rytų šalyse sukauptas žinias. Intensyviai mokiausi ir praktikavau jogą, kvėpavimo ir meditacijos technikas. Taip pat studijavau gydomąją Dao.
O paskui toliau tęsiau skaitmeninės rinkodaros darbus nuotoliniu būdu. Kadangi esu SEO specialistė, galiu dirbti nuotoliniu būdu keliaudama. Šiuo metu ir toliau praktikuoju tai, ką išmokau Rytuose bei verslus konsultuoju su skaitmenine rinkodara susijusiais klausimais.
Kiek visgi kainuoja gyvenimas nuolat keliaujant?
Pastaruosius metus aš praleidau Azijoje. Iš lėto keičiau šalis ir apkeliavau: Nepalą, Šri Lanką, Indiją, Tailandą, Malaiziją, Indoneziją, Filipinus, Singapūrą bei Vietnamą.
Visų šių šalių suplakti į vieną vietą negaliu, nes kiekvienoje iš jų skyrėsi kainos bei mano veiklos. Vienose keliavau aktyviau, kitose mėnesius praleidau vienoje vietoje, kadangi mokiausi. Bet vidutiniškai mano mėnesinės išlaidos keliaujant viršijo mano mėnesines išlaidas gyvenant Lietuvoje vos 20 proc.
Pavyzdžiui, aktyvus gyvenimas ir keliavimas Indijoje man kainavo 800 eurų, o gyvenimas ir mokymasis Tailande mėnesiui kainavo apie 1400 eurų.
Kadangi ir toliau planuoju palaikyti tokį gyvenimo būdą ir vasarą keliauti po Pietryčių Europą, savo išlaidomis ir tolesniais patyrimais mielai pasidalinsiu ir ateityje.
Šiuo metu skaitmeninės klajoklės gyvenimu dalinuosi instagramo paskyroje @rutos.life. Artimiausiomis savaitėmis drauge su broliu išvykstame ir toliau tęsti savo klajones, bet šį kartą po Pietryčių Europą – Balkanus. Taigi socialiniuose tinkluose ir toliau dalinsiuosi patarimais, patyrimais ir įspūdžiais realiu laiku.
