Žinome, pykstame ir liūdime – tiesioginio skrydžio Vilnius – Lisabona nėra, todėl į Portugaliją kartu su Skrendu.lt komanda atvykome su persėdimu (Vilnius-Madridas-Porto).
Po to, kai įsimylėjome Porto, kritome ant kelių prieš spalvingąją Costa Nova, mėgavomės vaizdais Sintra bei Cascais, mašina atriedėjome Lisaboną.
Atstumą nuo Porto iki Lisabonos įveikėme per tris su puse valandos automobiliu.
Draugai, pažįstami, kolegos ir visagalis internetas mus tikino – atvykus į Lisaboną reikia eiti į Bairro Alto! Nusprendėme, jog šis rajonėlis taps mūsų pirmojo vakaro tikslu.
Bairro Alto – siautulingų linksmybių vieta
Tą naktį buvome pasiruošę nuotykiams. Puikiai suvokėme, jog Bairro Alto – neformali kaiminystė, siautulingi vakarėliai, dainos iki paryčių, vyno jūra ir alaus upės.
Rajonas mus pasitiko šurmuliu: buvo pilna gatvėje grojančių muzikantų, kurie rankose turėjo nuo savadarbių, keistai skambačių būgnų iki kontraboso ar net pianino.
Spalvotos girliandos, vėliavėlės, mirksinčios lemputės kūrė išties ypatingą atmosferą, o tautų maišalynė ir skirtingos rasės tvirtai skelbė, kad būtent čia atsiskleidžia kosmopolitiškas Lisabonos veidas.
Portugalijos sostinė išties ypač tolerantiškas miestas. Tačiau tai vyksta tol, kol pats išlaikai tokią poziciją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Per Portugaliją už 1509 litus: pirmas flirtas su tolerantiškąja Lisabona
Smagiai paklausę vietinių koncerto patraukėme nuošaliau. Tokioje žmonių grūstyje nesijautėme ypač saugiai: nuolatos stebėdami savo ir kolegų daiktus, akylai tikrindami grąžą bare, saugodamiesi neblaivaus ir įsisiautėjusio jaunimo.
Sukilo dvejopi jausmai: lyg ir linksma – muzika, šokiai, jaunystė, tačiau pats Bairro Alto spinduliavo kiek desperatiška – chroniška dvasia.
Nuo isteriškų, padauginusių jaunimo ginčų, keisto elgesio, iki virstančių merginų, vyrų, skersai gulinčių ant šaligatvio.
Žinoma, galbūt verta į tai pažvelgti kiek paviršutiniškiau, numoti ranka ir sau pasakyti: „Švęskim, gyvename tik vieną kartą“. Tačiau, kaip ir minėjome įrašo pradžioje, kyla dviprasmiški jausmai, kuriantys ypač ryškų ir temperamentingą Lisabonos charakterį.
Pastéis de Nata
Nubudę ryte jau turėjome planą – keliaujame į dešimt kilometrų nuo Lisabonos centro nutolusį Belem valgyti portugališko skanėsto Pasteis de Nata arba tiesiog natų. Sluoksniuotas pyragaitis, viduje – plikytas kremas, traški, paskrudusi viršūnėlė.
Užberiame šiek tiek cinamono, cukraus pudros ir mėgaujamės ceremonija. Prieš tai Pasteis de Nata buvome ragavę stotyje, eilinėje parduotuvėlėje, tačiau ką mes suvalgėme tą rytą Pasteis de Belem buvo dangiška palaima!
Paslaptyje laikomas receptas, ilgaamžės tradicijos ir didžiulis Mosteiro dos Jeronimos – vienuolyno – indėlis į išpuoselėtą deserto atsiradimą sukuria efektą, kai valgai, bet norisi dar ir dar!
Įspėsime, kad eilėje teks sugaišti bent pusvalandį, Pasteis de Belem – populiariausia natų skanavimo vieta. Nedvejodami dedame pliusą jai ir patvirtiname, jog kelionė į Lisaboną yra iš tų, kurios palieka įspūdį „per skrandį“.
Fado koncertas
Fado – daina iš pačios Portugalijos širdies. Turistai, vietiniai, užklydėliai ar net miesto valkatos – visi žino, vertina ir myli fado. Staliuką Clube de Fado užsisakėme prieš mėnesį, norėjome išvysti ir išgirsti geriausių Lisabonos fadistų pasirodymą.
Čia Lisabona užsidėjo antrąjį pliusą. Melancholiškos, jaudinančios dainos apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį, jūrą ir vandenyną, ilgėsį ir nusivylimą…
Nostalgiškų jausmų kupini, įkvėpti, kai kurie net su ašaromis akyse, stebėjome neįtikėtiną pasirodymą. Portugališkas vynas, be abejonės, talkino nuostabios muzikos garsams.
Į Lisaboną tikrai sugrįžime. Tiek daug liko nepamatyta, neišgirsta. Galų gale kai ką norisi jau dabar pakartoti.
Spaudžia širdį, bet turime krauti lagaminus ir keliauti namo. Guodžia tik tai, kad jau apsisprendėme – kitą kartą Lisabonoje liksime tikrai ilgiau.
Daugiau įspūdžių ir patarimų apie keliones skaitykite Skrendu.lt tinklaraštyje
